Kai tik atsirado kalėjimai, atsirado ir bėgantys iš jų: juk žodis „laisvė“ – toks saldus. Vis dėlto kai kurie bėgliai neįvertina savo galimybių ir tampa pajuokos objektu.
Štai du Naujosios Zelandijos gyventojai nusprendė pasprukti iš teismo salės vos paskelbus nuosprendį. Sulaukę tinkamo momento jie nustūmė apsaugą ir nubėgo išėjimo link. Abu vienodu greičiu. Kitaip jie ir negalėjo, nes 20 metų Reganas Reti ir 21 metų Tiranara White vienas su kitu buvo surakinti antrankiais. Nuteistieji sėkmingai perbėgo kelią, tačiau viską sugadino netikėtai pasitaikęs žibinto stulpas. Užmiršę apie antrankius kaliniai bėgo tiesiai į jį, tikėdamiesi kliūtį aplenkti iš skirtingų pusių. Rezultatas aiškus: antrankių grandinė atsitrenkė į stulpą, ir vyrukai, pokštelėję vienas į kitą, nukrito į krūmus. Juos sulaikė ir grąžino už grotų, o kitą dieną įvyko naujas teismo posėdis, kuriame jiems bausmės laikas buvo padidintas.
Nesėkmingą kalinių bandymą pabėgti užfiksavo netoliese esanti stebėjimo kamera. Iš pradžių siužetas buvo parodytas televizijos naujienų reportaže, o vėliau perkeltas į „YouTube“.
2008 metų kovo mėnesį kitą Naujosios Zelandijos nusikaltėlį taip pat pražudė pernelyg didelis skubėjimas. Šiek tiek atitrūkęs nuo persekiotojų jis nusprendė pasigauti taksi. Kai tai jam nepavyko, vyras nesugalvojo nieko geriau nei nuvaryti autobusą su dvylika keleivių ir nuvažiuoti juo į oro uosto tarptautinį terminalą. Ne visai aišku, kodėl ten važiuodamas bėglys garsiai rėkė, bandydamas išgąsdinti aplinkinius ir tuo patraukdamas visų dėmesį. Greičiausiai jis tiesiog buvo pernelyg susinervinęs.
Pamoka, kurią galima išmokti įvertinus Naujosios Zelandijos kalėjimo bėglių patirtį, paprasta: nereikia pasikliauti atsitiktinumu, pabėgimas turi būti gerai suplanuotas, jam turi būti gerai pasirengta. Kai kurie kaliniai tam ruošiasi mėnesius ar netgi metus.
Britanijos plėšikas per dvejus metus, praleistus už grotų, įsigudrino numesti 21 kilogramą ir, tiesiogine to žodžio prasme, išslysti į laisvę. Žinoma, tam jam prireikė šiek tiek praskėsti grotų virbus. Vis dėlto net ir numetęs daug svorio nusikaltėlis nenusilpo: jis sugebėjo perlipti auštą sieną su spygliuota viela ir pabėgti už kalėjimo kiemo.
Verta atsiminti, kad gera fizinė forma visuomet padeda planuojantiems pabėgimą. Štai 28 metų Michaelui Hillui, kuriam buvo pareikšti kaltinimai dėl apiplėšimo, pavyko pabėgti nuo trijų apsaugos darbuotojų, perlipti per pusantro metro aukščio sieną ir porą tvorų ir pasislėpti. Beje, anksčiau M. Hillui buvo amputuota koja, ir bėgo jis su protezu. Tačiau, kaip pasakojo įvykio liudininkai, apsaugininkai buvo pernelyg nutukę bei kentėjo nuo rūkymo sukelto dusulio, todėl negalėjo pasivyti bėglio. Kaliniui užduotį palengvino ir tai, kad jis buvo be antrankių: apsaugininkai nepagalvojo, kad žmogus amputuota koja gali būti toks greitas.
Sumažinti apsaugos budrumą gali ir pavyzdingas elgesys. Pavyzdžiui, pamaldus italas, gavęs leidimą dalyvauti kassavaitinėje audiencijoje pas Romos popiežių, papustė padus. Matyt, jis nusprendė, kad laisvė svarbiau nei susitikimas su Šventuoju Tėvu.
Narkotikų prekeivis iš Vokietijos iš kalėjimo paspruko pintinėje su nešvariais skalbiniais, kuri buvo gabenama į skalbyklą. O štai jo kolegai iš Meksikos nepavyko nuo amerikiečių policijos pasislėpti pagalvės užvalkale. Luiso Camacho-Mendozos pabėgimo istorija primena nuotykių komediją: iš pradžių iš tualetinio popieriaus jis padarė rožę, kurią kameros bendro paprašė perduoti prižiūrėtojui. Taip jis norėjo padėkoti už gerą elgesį ir atsiprašyti dėl savo pabėgimo. Meksikietis pasinaudojo tuo, kad dirbo virtuvėje: vyras pasidarė prietaisą iš dviejų atsuktuvų ir juo atidarė virtuvės duris, vedančias į laisvę. Vyras buvo sulaikytas viename miesto bute - ten jis slėpėsi tarp spintoje sudėtos patalynės, tačiau policija po pagalvės užvalkalu pastebėjo bėglio galvos kontūrus ir jį sulaikė.
Virtuvėje dirbantiems kaliniams progų pabėgti visuomet daugiau. Štai Čilės gyventojas paruošė kitiems kaliniams vakarienę, o paskui išvažiavo tuo pačiu furgonu, atvežusiu produktus į kalėjimą. Jam buvo likę kalėti septyneri metai, taigi, galima teigti, gal žmogus rizikavo ne veltui.
Kitas populiarus būdas pabėgti - pasiprašyti į tualetą. Tuo sėkmingai pasinaudojo tiek „Islamo džamato“ grupuotės teroristai, tiek vagilė narkomanė iš vienos Rusijos kolonijos. Lydinčiųjų skaičius tokiais atvejais dažniausiai nebūna kliūtis.
Taip pat labai naudinga mokėti išradingai panaudoti pagalbines priemones. Vienas pavojingiausių PAR nusikaltėlių ištrūko į laisvę pralindęs pro 20x60 centimetrų dydžio kameros durų langelį. Atlikti tokį triuką jam padėjo vazelinas, kuriuo jis išsitepė nuo galvos iki kojų. O Indonezijos kaliniai po truputį kaupė pipirus. Surinkę reikiamą kiekį aštrių prieskonių jie pagamino deginantį skystį, kuriuo apsvilinę apsaugininkams akis pabėgo iš kalėjimo. Tiesa, dauguma nusikaltėlių buvo pagauti dar tą pačią dieną.
Laisvėje esantys nusikaltėlių bendrininkai taip pat gali jiems pasitarnauti. Pavyzdžiui, pasikeisti su jais drabužiais ir tokiu būdu padėti neatpažintiems pasprukti. Ar ant kalėjimo stogo nuleisti malūnsparnį.
Kalėjimo bėglio nugalėtojo laurus, matyt, reikėtų atiduoti Richardui Li Mackneirui - vienam gudriausių JAV nusikaltėlių. Jis pasinaudojo beveik visais įmanomais pabėgimo būdais: išsivaduodavo nuo antrankių, keitė išvaizdą, slėpėsi pašte. Vis dėlto laisvėje jam pavykdavo išbūti vos keletą metų, paskui jis vėl pakliūdavo už grotų.
O geriausiu pabėgimu būtų galima pavadinti buvusio Irako energetikos ministro Ayhamo al-Samaraie, kaltinto valstybinių lėšų grobstymu, triuką. 2006 metais jis pabėgo iš amerikiečių ir irakiečių saugomo kalėjimo ir išvyko iš šalies lėktuvu, o paskui susisiekė su „The New York Times“ žurnalistais, norėdamas duoti interviu. Į klausimą, kaip jam pavyko pabėgti, al-Samaraie atsakė trumpai drūtai: „Čikagietiškai.“
Ir patikslino: „Aš be jokių rūpesčių pasiekiau oro uostą ne todėl, kad esu toks jau talentingas bėglys. Bet kuris šalies gyventojas gali tai padaryti, net jeigu jam pateikta 10 tūkstančių skirtingų kaltinimų. Tai juk Irakas.“
