Bejausmės gimnazistės Nedos žudikės, tardamos paskutinį žodį labiausiai gailėjosi savęs ir prašė bausti švelniau.
Bendramokslę septyniolikmetę Nedą be rimtos priežasties nužudžiusios, su pasimėgavimu išmėsinėjusios, o teisme taip ir neprabilusios, kur paslėpė iki šiol nepalaidotas kūno dalis, juodosios žudikės Viktorija Vaitiekaitytė (19 m.) ir Viktorija Lietuvninkaitė (19 m.) staiga pratrūko gailesčiu. Gailesčiu sau, nes, tardamos paskutinį žodį, abi staiga ėmė maldauti jų pasigailėti.
Pirmoji iš teisiamųjų narvo tarti paskutinį žodį pakilo V. Vaitiekaitytė (19 m.). Po teismo medicinos psichiatrai, žudikę tyrę ilgiau nei tuo pačiu metu įkalintą A. Breiviką nustatė, kad Viktorija puikiausiai suprato ir valdė savo veiksmus, todėl yra pakaltinama. Ji tik turi histrioninį asmenybės sutrikimą, kurio pagrindinis bruožas – artistiškumas, teatrališkumas. Histrionikai sutirština, dramatizuoja savo išgyvenimus, jų emocijos reiškiamos teatrališkai, demonstratyviai, bet yra paviršutiniškos, orientuotos tik į įspūdį žiūrovams.
Histrionikai yra egocentriški, egoistiški, turi mažai atjautos kitiems, mėgsta manipuliuoti kitais, juos išnaudoti. Tokie lengvai bendrauja, koketuoja, tačiau greitai įsižeidžia. Dažnai jie perdėtai susirūpininę savo išvaizda, fiziniu grožiu, kitų nuomone apie save.
Kalinė seka spaudą
Iš anksto ant lapelio izoliatoriaus kameroje užsirašyta V. Vaitiekaitytės kalba buvo pilna artistiškumo ir emocijų. Pareiškusi, kad negalinti rasti tinkamų minčių, žudikė lakoniškai atsiprašė Nedos artimųjų ir atskleidė, kad Tardymo izoliatoriuje ne šiaip sau buvo susiveikusi mobilaus ryšio telefoną, bet akylai seka spaudą ir net televiziją.
„Apie mane laikraščiuose ir televizijos laidose buvo paskelbta daug netiesos“, – pareiškė V. Vaitiekaitytė, bet taip ir nepaminėjo kokios.
Tiesą sakant, artistiškoji žudikė nenustebino, nes „obuolys nuo obels netoli rieda“. Iškart po žmogžudystės į vieną redakciją laišką atsiuntusi V. Vaitiekaitytės motina arogantiškai drėbė: „Nekenčiu žurnalistų, jie minta kitų nelaimėmis ir tuo mėgaujasi. Jie ligoniai, deja, nepagydomi, o mano vaikas – tikrai tikiu – pagis.“
„Pyktį reikėjo išreikšti ne tokiomis drastiškomis priemonėmis“, – grįžusi prie savo veiksmų vertinimo perskaitė V. Vaitiekaitytė, vėlgi apdairiai nutylėdama, kad pykti ant Nedos ji neturėjo nė menkiausios priežasties. Ji paprasčiausiai nekentė Nedos, kuriai geriau sekėsi mokytis, linksmiau gyventi, geriau sutarti su tėvais ir bendraamžiais.
Maldavo pasigailėti
V. Vaitiekaitytės paskutinis žodis buvo trumpas, truko vos kelias minutes. Pareiškusi, kad niekas daugiau joms nepakenks nei jos pačios sau pakenkė, V. Vaitiekaitytė atsiprašė ir savo šeimos. „Didžiausia bausmė, kad esu atskirta nuo savo artimųjų“, – savęs gailėjo V. Vaitiekaitytė. Kaltinamoji tvirtino, kad gailisi ne dėl to, kad tiek daug metų reikės praleisti už aukštų tvorų, o dėl to, kad atėmė gyvybę ir visiems sukėlė tiek daug skausmo.
„Kokia bebūtų bausmė, Nedos tėvams ji bus per maža“, – samprotavo V. Vaitiekaitytė. Baigdama paskutinį žodį Viktorija pradėjo svarbiausią kalbos dalį: ji dar kartą apgailestavo dėl įvykdyto nusikaltimo ir teismui priminė, kad yra jauna, anksčiau nebausta ir paparašė skirti švelnesnę bausmę.
Labiausiai gailisi savęs
V. Lietuvninkaitė paskutinįjį žodį buvo pasiruošusi tarti jau ankstesniame, kovą vykusiame teismo posėdyje. Tačiau tąkart kalbas porino advokatai, o išvedama Viktorija nuo žurnalistų veidą užsidengė popieriaus lapu, nepastebėjusi, kad per klaidą jį atsuko ne ta puse. Tad žurnalistai nusifotografavo pilną verkšlenimų paskutinio žodžio tekstą.
Tai supratusi V. Lietuvninkaitė pasirašė naują, žymiai trumpesnę kalbą. Ši žudikė irgi nėra visiškai normali – teismo medicinos psichiatrai jai diagnozavo lengvą depresiją bei mišrų asmenybės sutrikimą, kuriam būdingas dirglumas, depresyvumas, dvasinis silpnumas, nepasitikėjimas savimi ir panikos priepuoliai, be to – emocinis nebrandumas.
Tyliu balseliu atsiprašiusi dėl savo poelgio Nedos artimųjų, V. Lietuvninkaitė tvirtino, kad jai buvo aptemęs protas ir sakė jaučianti pasišlykštėjimą savo poelgiu ir jai sunku su ta našta gyventi. „Aš supratau, kad nėra bausmės didesnės nei būti atskirtai nuo savo šeimos“, – baigdama perskaitė V. Lietuvninkaitė.
Tiesą sakant, keistoka tai girdėti iš merginos, kuri prieš žmogžudystę buvo nuolat nepatenkinta, kad tėvai ją per griežtai kontroliuoja ir V. Vaitiekaitytei dėstė norinti grybais... nunuodyti motiną.
Artimieji nusiminę
V. Lietuvninkaitės ir V. Vaitiekaitytės tarti paskutiniai žodžiai nepadarė įspūdžio Nedos artimiesiems.
Nužudytosios gimnazistės močiutė Bronislava po posėdžio pasakė, kad jei žudikės iš tikro būtų gailėjusios savo kraupaus poelgio, būtų pasakiusios ir parodžiusios, kur paslėpė Nedos palaikų dalis.
„Aš nelabai girdėjau, ką jos ten tyliai vebleno, nelabai ir norėjau girdėti. Veidmainės jos, tokios ir jų kalbos. Atvedamos į posėdį jos Nedos draugėms piktai šnypšdamos pasiunčia keiksmažodžių, o prieš teisėjus vaidina atgailaujančias, – liūdnai kalbėjo Nedos motina Dalia Račkauskienė. – Per visą teismo procesą nepastebėjau, kad nors vienos žudikės skruostu būtų nubėgusi bent viena gailesčio ašarėlė. Jos taip ir nepasakė, kas ir kaip iš tikrųjų įvyko...“
Nedos artimieji labiausiai bijo, kad veidmainės, bejausmės ir neatgailaujančios žudikės išvengs griežčiausios bausmės ir po kokio dešimtmečio taps laisvos.
Dabar V. Vaitiekaitytei su V. Lietuvninkaite beliko išgirsti nuosprendį. Teisėjai pranešė, kad jis skelbiamas paskutinę pavasario dieną – gegužės 31-ąją.
TIK FAKTAI:
Neregėto žiaurumo nusikaltimas įvykdytas 2011-ųjų liepos 14-ąją Šiauliuose. Tą popietę V. Vaitiekaitytė į tuščią savo močiutės butą, kuriame šalia paruoštų įnagių ir maišų laukė V. Lietuvninkaitė, atsiviliojo Nedą. Tikėtina, kad V. Vaitiekaitytei su V. Lietuvninkaite ne tiek jautė Nedai neapykantą, kiek norėjo ką nors pakankinti, nužudyti ir paragauti... keptos žmogienos.
Nužudžiusios Nedą, kraugerės kūną vonioje pasimėgaudamos supjaustė dalimis, sudėjo į šiukšlių maišus ir išmėtė dykynėje netoli Nedos tėvų daugiabučio. Po to, mėtydamos pėdas, jos Nedos telefonu merginos draugėms siuntė melagingas žinutes, kad Neda esą išvykusi su skustagalviais.
Kur paslėpė dalį nužudytosios palaikų, žudikės taip ir nepasakė, o 1,22 kilogramo sveriančią raumens išpjovą pareigūnai rado virtuvėje esančiame šaldytuve. Manoma, kad V. Vaitiekaitytė ir V. Lietuvninkaitė dalį kūno užkasė ir nepasakė kur, kad išvengtų sunkesnių kaltinimų nužudymu iš chuliganiškų paskatų ir palaikų išniekinimu.
Teismo psichiatrinę ekspertizę V. Lietuvninkaitei su V. Vaitiekaityte atlikę psichiatrai abi merginas pripažino turinčias asmenybės sutrikimų, bet suvokusias ir valdžiusias savo veiksmus, todėl pakaltinamomis.
Už nužudymą iš chuliganiškų paskatų, kaip ir už nužudymą itin žiauriai, numatyta griežčiausia bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Būtent tokią bausmę iš jų vienturtę dukrą atėmusioms kaltinamosioms prašė skirti Nedos tėvai. Tačiau kaltinimą palaikantis prokuroras teismo siūlė apsiriboti 20 metų nelaisvės bausmėmis.
Skirdamas bausmę teismas į prokuroro siūlymą atsižvelgti neprivalo. Pasitaiko atvejų, kai teismas skiria griežtesnę bausmę nei tą, kurią siūlė prokuroras.
Sigitas STASAITIS
