Paradoksalu, bet juoda netgi nėra tokia praktiška spalva, kaip teigia visuotinai priimtina legenda. Kadaise netgi alchemikai tvirtino, kad bet kuris daiktas, nuolat nešiojamas iš vienos vietos į kitą, neišvengiamai tampa juodas. Tačiau tai vis tik legenda. Juoda blogai dera su mėlyna ir ruda – kitomis dvejomis pagrindinėmis vyriško garderobo spalvomis. Juoda spalva taip pat yra tepi. Juodų drabužių ilgaamžiškumas taip pat tėra tik mitas. Atlikus tyrimus, dėl kokių priežasčių žmonės išvis išmeta savo drabužius, nustatyta, kad dviem trečdaliais atvejų juodi drabužiai yra išmetami būtent dėl susidevėjimo, ir tik trečdaliu atvejų žmonės išmeta kitų spalvų drabužius dėl to, kad „išeina iš mados“, „man netinka“ arba „nenaudojama“. Tai reiškia, kad socialiame gyvenime juoda yra naudojama dažniausiai, nors toli gražu ne dėl praktiškumo.
Tiesiog juoda spalva yra pati mistiškiausia ir pati galingiausia, ypač kai siekiama pademonstruoti tokius dalykus, kaip valdžia, turtas, įtaka ar paslaptingumas. Atsimenate banditų dialogą Quentino Tarantino filme „Pasiutę šunys“? Išdalinus slapyvardžius-spalvas, misteris Purpurinis (Stevie Buscemi) klausia vadeivos Džo, „kodėl mes negalime patys sau pasirinkti spalvų“? Ir į tai Džo atsako, kad tai jau bandyta: „visi nori būti misteriais Juodais“. Augalai, siekdami patraukti pasaulio dėmesį, dažosi ryškiomis spalvomis, o žmonės velkasi juodai.
JUODA ISTORIJOJE
Antropologai teigia, kad tais senais laikais, kai tik atsirado kalbos, žmonės pasaulio spalvoms apibūdinti žinojo tik du žodžius „juoda“ ir „balta“. Ir nebuvo juoda tokia jau bloga, ypač senovinėse civilizacijose – nei Egipte, nei Kinijoje, nei Indijoje.
Egiptiečiai juodą spalvą laikė gyvenimo atsinaujinimo ir gyvybingumo spalva, ir ji dažniausiai buvo naudojama kartu su žalia. Žalia reiškė augmeniją, bet juoda – žemę, iš kurios ta augmenija atsiranda. Būtent dėl to svarbiausio egiptiečių dievo Ozirio statulos yra visada juodos. Ir nors jis buvo Mirties dievas, tačiau Oziris turėjo privilegiją suteikti naują gyvenimą, ką sau daro visi augalai, ir, anot egiptiečių, tai simbolizavo malonų pomirtinį gyvenimą. Kinijoje atsiradęs Jin ir Jan simbolis reiškė amžinybę, o pati spalva kasdieniniuose apdaruose reiškė tiesumą, garbę ir išmintingą tylą. O Japonijoje gedulas buvo ir tebėra išreiškiamas balta spalva, o ne juoda, kaip priimta Vakarų civilizacijose.
Nes būtent tik Vakarų civilizacijose juoda turėjo blogą aurą ir vardą. Gal dėl to, kad Adomui ir Ievai suvalgius uždraustąjį obuolį, „Žemėn stojo tamsa“? Gal dėl to, kad velnias buvo tapomas juodu? Bet kuriuo atveju, ji nepatiko nei senovės graikams, nei romėnams. Juoda išvis buvo vergų spalva, nes, anot to meto stilistų, „juoda sugeria kitas spalvas ir neturi savo šviesos“. Romoje vilkėti toga pulla buvo priimta vieninteliu atveju – gedulo medu (anot Renesanso iliustracijų, vyrai, nešantys nužudytojo Cezario palaikus, vilkėjo juodomis togomis). Pasirodyti viešumoje vilkint juodais drabužiais kitais atvejais Romoje buvo tas pat, kaip išduoti Tėvynę ar vyrui viešai sukelti isteriją su ašaromis ir snargliais.
Ir net ankstyvaisiais viduramžiais Europoje juoda nebuvo kotiruojama ir dažnai neteisingai yra asocijuojama su klerikalais. Deja, nei ano meto šventikai, nei vienuoliai nevilkėjo juodų apdarų, ir iki pat XI amžiaus būtent balta buvo dominuojanti apeiginiuose drabužiuose (tiesa, Romos popiežiai pradėjo vilkėti tik XVI amžiuje). Galų gale, ir kryžiuočiai į Lietuvą veržėsi ryšėdami baltus apsiaustus, o „Juodojo riterio“ įvaizdis atsirado tik XIX amžiaus iliustracijose. Net ir patys karščiausi pravoslavų vienuoliai, kad ir kaip juos būtų sunku įsivaizduoti be ilgų barzdų ir juodų abitų, juodai pirmą kartą apsirengė tik XVIII amžiuje per Petro Antrojo laidotuves.
Nes jau pirmieji krikščionys suvokė, kad juodos spalvos apdarai daro bet kurį žmogų išvaizdesniu, todėl jie ir sekė antikos tradicija niekinti gyvenimišką tuštybę ar kūno džiaugsmus (tik mūsų eroje gimė legenda, kad Sokratas vilkėjo juodus apdarus). Apie jokią juodos spalvos mistiką nebuvo galvojama, ir tik vėlyvaisiais viduramžiais susiformavo dvasininkų tradicija vilkėti juodus apdarus kaip gedulo dėl žmonijos nuodėmių, geradadarybės ir kuklumo simbolį. Juoda taip pat reiškė nuolankumą. Kunigas ją vilkėjo demonstruodami nuolankumą prieš Dievą. O moterys vilkėdamos juodą – prieš savo vyrus (prisiminkite Sicilijos kaimus, ten tai matosi ypač akivaizdžiai).
Gi pasaulietiški prasčiokai, o ir elitas juoda spalva visai nesižavėjo. Juoda jiems reiškė purvą (pagal žemės spalvą), o kuris save gerbiantis žmogus norėtų vaikšioti purvinas? Viduramžiais visi rengėsi spalvingai – prasčiokai rudai ir žaliai, elitas – sunkiau pagaminamomis spalvomis – mėlynai, geltonai ir raudonai. Renesansas atnešė juodą į europietiškus apdarus, bet ne visus ir ne visur.
Tai įvyko tik XVI amžiuje. Akivaizdu, kad pirmą kartą elitas pradėjo rengtis juodai Ispanijos karaliaus dvare. Tai sąlygojo bjaurus tuometinių monarchų Habsburgų charakteris – būdami katalikais iki kaulų smegenų, jie nekentė jokio gyvybiškumo ir linksmybių, ir juoda spalva tam puikiai tiko. Juoda didikams tapo uniforma ir signalizavo, kad buvusiai ištvirkavimų ir pasileidimo epochai atėjo galas. Juoda spalva tapo atmetimo simboliu – nuodėmės, linksmybių, originalumo ir pačios mados, kaip koncepcijos. Tačiau ji padėjo suvienyti pasileidusį elitą, o tokiu būdu juoda spalva Ispanijoje išvis pirmą kartą įgijo politinę prasmę – paversti disciplinuotais ir asketiškais ispanai susivienijo prieš išorės ir vidaus priešus, tokius kaip protestantai ir prastuomenė.
Žinoma, tai negalėjo tęstis amžinai, ir su besikeičiančiais laikais, keitėsi ir apdarų mados. Nuo juodos ispanų didikai lengvai pereidavo prie spalvingų apdarų, reikalui esant, visi vėl apsirengdavo juodai.
O į Europą tada atėjo didelių sukrėtimų metas. Prancūzijoje įvyko revoliucija, karaliaus galva nusirito į giljotinos pintinę, per žemyną nusirito Napoleono karų banga ir pati Europa staiga išblaivėjo. Dabar jau komiškai atrodė praeito amžiaus aristokratai, leidžiantys valandas prie veidrodžių ir besidabinantys margai kaip papūgos. Į Anglijos sostą atsisėdo karalienė Viktorija, su kuria prasidėjo asketizmo epocha, o poetai su lordu Byronu pasinėrė į melancholiją. Europa gedėjo. Europa pasidarė kukli. Europa tapo rūsti.
Taip XIX amžiaus trečiajame dešimtmetyje visos vyriškų aprėdų spalvos pradėjo mirti ir virsti į juodą. Vyrai, turintys valdžią ir finaninę galią pradėjo atrodyti taip, it kasdien vaikščiotų į laidotuves. Tačiau laidotuvėmis visą tą amžių matė ir literatūra. Onore Balzacas, Charlesas Baudelaire'as vienu balsu tvirtino, kad „juoda spalva, kaip ir mirtis, galų gale suvienijo visus vyrus“.
Tačiau dėl ko Europos vyrams reikėjo gedėti? Ne vien dėl milijonų vaikinų, paguldžiusių galvas Napoleono karuose nuo Lisabonos iki Maskvos. Revoliucijos nušlavė senąją aristokratiją su turtingumo sąmprata į istorijos šiukšlyną, Europoje triumfavo universalios lygybės idėjos, o naujoji klasinė sistema ir demokratinė buržuazija sunaikino individualumo sąvoką. Visi pasidarė lygūs. Visi pasidarė juodi. Tai jau buvo nebe mada, o visuotinis aprangos kodas. Ne sekimas „laikmečio reikalavimais“, bet universalaus bendrumo demonstravimas. Juoda buvo vilkima su tikslu neišsiskirti iš minios, nes tuometiniai vyrai atliko savo socialines funkcijas nebūdami namuose, o
bendraudami vienas su kitu – apie tuos laikus ir suklestėjo džentelmenų klubai. Būtent XIX amžiaus viduryje susiformavo nuostata, kad vilkėdamas juodais kažką neigia. Ir tuometiniais vyrams reikėjo daug ką paneigti. Nusimesti didikišką spalvingumą. Riterio plunksnas. Vyrai nebekeliavo karietose, jie jodinėjo arkliais.
Prie to prisidėjo dar du veiksniai. Pirma, XIX amžiaus viduryje Anglijos karalienės Viktorijos gedulas dėl savo mirusio vyro princo Alberto truko visus metus, ir kuklios juodos aprangos mada iš Londono paplito po visą Europą. Antra, Anglijoje kilo pramoninė revoliucija ir suklestėjo nauji verslai, tokie, kaip bankinkystė bei geležinkeliai. Ir naujieji turtuoliai nesekė praieto amžiaus madomis demonstruoti savo turtingumą margais drabužiais. Dabr jie norėjo atrodyti rūsčiai, kaip rūstūs buvo ir tie verslai, kuriuos jie valdė. Nes juoda tapo valdžios ir galybės spalva. Pasaulyje stojo rimtumo era.
XX amžiuje juodos spalvos hegemoniją dar labiau sutvirtino kinematografas, o ypač per Didžiąją Depresiją, kai vyrai, neturėdami, ką veikti, miniomis leido laiką kino teatruose. Nespalvotose juostose visi frakai ir smokingai atrodė juodi, o juos vilkintys aktoriai degančiomis akimis ir elegantiška gestikuliacija visada atrodė impozantiškai. Jais norėjosi sekti. Taip susiformavo ir Prancūzijos impresionistų mėgiama tema – juodais vilkintys ponai su baltomis it gulbė poniomis – toks spalvų kontrastas atsirado iš tų laikų, kai žmonės norėjo šokti poromis, o juoda su balta visada atrodė gražiai.
Nes „mada keičiasi. Stilius yra amžinas“, – sakė ta pati Coco Chanel. O juoda visada buvo aiški spalva. Ji lieknina. Ji yra stilinga ir nepklūstanti laikmečio reikalavimams. Ji vienodai tinka tiek jaunam, tiek senam. Jis visada reiškia valdžią, galią, įmantrumą, formalumą, eleganciją, turtą, paslaptį, anonimiškumą, gilumą. Juoda tiko tiek anarchistams, tiek bolševikams, tiek esesininkams. Juoda yra iškilminga ir prabangu, tai karališkųjų priėmimų ir Oskaro teikimo ceremonijų spalva. Nes juoda spalva aprangoje, kaip ir juodas humoras pokalbyje yra ir bus intelektualo požymiu.
