Kruvini etniniai konfliktai dažniausiai ilgam įstumia į skirtingų tiesų apkasus ne vieną į jų verpetus patekusių tautų kartą. Dvidešimties metų senumo įvykiai Kaukaze yra iš tokių. Prieš kurį laiką „Balsas.lt“ aprašė Azerbaidžaniečių bendruomenės surengtą įvykių minėjimą. Dabar skelbiame kitokį požiūrį.
Informacija apie pogromus
Lietuvos armėnų bendruomenės vadovo Ruslano Arutiuniano pranešime, skaitytame armėnams minint tragiškus įvykius, dauguma akcentų, įskaitant net tuometinės Sovietų Sąjungos valdžios laikyseną, vertinami visiškai kitaip. Skelbiame antrą pranešimo dalį. (Pirmoji - čia).
Vakarų žiniasklaidoje pasirodė nemaža straipsnių apie Baku įvykius. Pasaulyje buvo plačiai žinoma, kad Baku vyksta armėnų pogromai. Stebėtinai daug informacijos apie „juodojo sausio“ įvykius yra „Atgimime“ (1990 01 26-02 02) išspausdintame A. Siaurusevičiaus straipsnyje „Kaukazo karas“. Autorius sausio 18-tąją telefonu kalbėjo su žymia rusų demokrate, SSRS AT deputate G. Starovoitova. O vėliau kelis kartus gavo informaciją iš Baku, iš azerų socialdemokrato Areto Junusovo. G. Starovoitova pabrėžė: „Keistai atrodo tas faktas, kad ypatingoji padėtis įvesta Kalnų Karabache, – juk žudynės vyko Baku. Be to, Kalnų Karabache ypatingoji padėtis buvo įvesta dar 1988 metų rugsėjo 21 dieną, ir nuo to laiko jos niekas nebuvo atšaukęs.“ G. Starovoitovos nuomone, ALF – labai įvairialypė organizacija. Buvę atvejų, kai jie gelbėjo armėnus, tuo tarpu jo dešinysis sparnas dažnai veikia kartu su pogromų vykdytojais.
Apie įvykius po kariuomenės įvedimo, po sausio 20, straipsnio autorius rašo: „Iš Baku gaunami vienas už kitą šiurpesni pranešimai. Skelbiamas labai įvairus žuvusiųjų skaičius. Azerbaidžano Liaudies fronto duomenimis, naktį iš sausio 19 į 20 dieną žuvo apie pusantro tūkstančio žmonių, oficialiai nurodoma, kad tik 83.“ (ALF atstovai pateikė 11 kartų didesnį aukų skaičių, negu dabar, 2010 m. oficialiai minimi 134.)
„Sausio 23 dieną apie įvykius Azerbaidžane telefonu mums pasakojo Azerbaidžano socialdemokratų partijos narys Aret Junusov. Pasak jo, Baku izoliuotas nuo pasaulio, nedirba televizija, paštas, neišeina laikraščiai, nėra ryšio net su Azerbaidžano rajonais. A. Junusov teigė, kad armija elgiasi bjauriai, kad tai „okupacinė armija tikrąja to žodžio prasme“. Jo nuomone, liaudis neigiamai sutiko kariuomenės įvedimą į Baku todėl, kad nesuprato, kam ji reikalinga, jei Baku baigėsi pogromai, o visi armėnai evakuoti. Toks žingsnis būtų buvęs pateisinamas savaite anksčiau, kai vyko teroras. A. Junusov mano, kad kariuomenė buvo įvesta tam, kad sugniuždytų demokratinius procesus Azerbaidžane ir įbaugintų Pabaltijo žmones, parodytų jiems, kas laukia Pabaltijo, jeigu jie ir toliau taip elgsis.“
Įdomu, kad azerbaidžaniečių visuomenė iš karto po kariuomenės įvedimo suvokė, jog kariuomenė įvesta ne armėnams apsaugoti, nors jei tai būtų buvę padaryta laiku, būtų buvę pateisinama. Bet nesuvokiama, kad kariuomenė įvesta valdžiai apginti, nors tai atvirai parašyta minėtame SSRS AT įsake ir kaip ne kartą jau būta sovietų imperijos gyvenime.
„Žmonės nesitikėjo, kad armija po Tbilisio įvykių galėtų panaudoti ginklą“ –cituojamas Junusovas. Toliau jis kalba apie žmonių požiūrį į kompartiją, pasakoja, kad vyko partiniai susirinkimai, kurių metu buvo priimamos rezoliucijos dėl organizacijos panaikinimo. Jo nuomone, per keletą dienų Azerbaidžane gali nelikti komunistų partijos. Ši Junusovo prognozė nepasitvirtino. Tais pačiais metais kompartija nugalėjo rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą.
Vilnių informacija pasiekdavo ir kitais kanalais. Sausio 24 d. Vlniuje, šalia Aukščiausios Tarybos įvyko kareivių motinų mitingas. Jos laikė plakatą: „Nesiųskite mūsų vaikų į brolžudiškus karus!“ Šio mitingo nuotrauka išspausdinta tame pačiame „Atgimimo“ numeryje po A. Siaurusevičiaus straipsniu. Prie fotografijos įdėtas tekstas, liudijantis, kad Lietuvos motinoms buvo ko baimintis, - žuvusių kareivių galėjo būti daugiau, negu paskelbta oficialiai (vasarį pranešta apie 38 žuvusius). Tai pasakojimas kareivio, kuriam sausio 25 pavyko iš Baku prisiskambinti giminaičiams į Lietuvą: „Mūsų dalinys šeštadienį buvo perrengtas juodos spalvos uniformomis be jokių skiriamųjų ženklų. Vakar 17.00 mūsų kareivines atakavo azerbaidžaniečiai, prieš save išstatę moteris ir vaikus. Šaudžiau užsimerkęs, šalia krito draugas iš Saratovo... Ataka buvo atmušta padedant tankams. Vienas kitam perdavinėjome namų adresus, kad jei kas atsitiktų, namiškiai žinotų tiesą...“ Tikėtina, kad aprašytame epizode kritusieji papildė minėtą nekaltų aukų sąrašą.
„Juodojo sausio“ įvykių ypatybės
Dar 1990 m. sausio 9 d. „Lietuvos rytas“ išspausdino Leilos Junusovos iš Baku informaciją „Riaušės Azerbaidžane – dešiniųjų darbas“. Ji teigė, kad valdžia su ALF veikia išvien, kaip pavyzdį pateikdama ALF paskatinus gruodžio pabaigoje įvykusį SSRS-Irano sienos išardymą.
Veiksmų derinimas matomas ir armėnų pogromų dienomis. Savaime peršasi išvada, kad ALF ir daugelis kitų pervertino savo jėgas, paaiškino sau situaciją centrinės valdžios silpnumu, kad valdžia dėl „Tbilisio sindromo“ nesiryš imtis jėgos ir pan., todėl panorėjo gauti daugiau, negu valdžios požiūriu buvo leistina. Daug kas liko paslaptimi. Kovo 29 d. įvyko uždaras SSRS AT posėdis, skirtas neseniems Baku įvykiams. Azerbaidžano delegacija reikalavo sudaryti komisiją įvedimo į Baku metu armijos veiksmams ištirti (analogišką tai, kuri tyrė armijos veiksmus 1989 balandžio 9 Tbilisyje). Atsakydami aukščiausieji SSRS vadovai ir pareigūnai (gynybos ministras D. Jazovas, vidaus reikalų ministras V. Bakatinas, KGB pirmininkas V. Kriučkovas ir kt.) visai atvirai papasakojo apie armėnų pogromus, pateikė neaprašytas spaudoje siaubingas detales. Kompromisas buvo rastas – komisija nebuvo sudaryta, jėgos ministrų pateikti faktai nebuvo išviešinti. Dėl Baku armėnų pogromų nebuvo atliktas joks tyrimas.
1990 m. sausio įvykiai Baku dažnai lyginami su 1991 m. sausio įvykiais Vilniuje ir atrandama daug bendrumų. Nutylimas esminis skirtumas. Vilniuje nebuvo smurto nei prieš specialiąsias grupes, kurios palaikė komunistų režimą, nei prieš tautines mažumas. Nebuvo ir raginimų imtis smurto iš mitingų tribūnų, plakatų, per radiją, televiziją ir pan., todėl neprigijo nė viena imperijos atstovų išgalvota istorija apie „lietuviškųjų separatistų nusikaltimus“. Imperijos vadovai būtų labai norėję, kad Vilniuje, Lietuvoje, Pabaltijyje atsitiktų nors viena šimtoji to, kas įvyko Azerbaidžane, Baku ar kitur. Atsiprašau vien už ta prielaidą, bet jei būtų viešai užmušta keletas rusakalbių ar lenkų ar būtų viešai iš jų tyčiotasi, ar būtų nugriauta bent keletas šimtų metrų pasienio įrengimų, norint pabendrauti su tautiečiais gyvenančiais socialistinėje Lenkijoje... Azerbaidžane nugriovė šimtus kilometrų sienos su Iranu ir 8 kilometrus sienos su Turkija, NATO nare, o pasienio kariuomenė nepasipriešino, jėgos nepanaudojo. Jei panašūs dalykai būtų atsitikę Lietuvoje, Pabaltijyje, imperija būtų atkutusi, gavusi kažkiek legitimumo naudoti prievartą ir nepriklausomybės idėja būtų diskredituota. Iškovoti nepriklausomybę būtų buvę nepalyginamai sunkiau, o galbūt nors laikinai visi būtume grįžę į komunistinę praeitį, kaip tai atsitiko Azerbaidžane, kur nepaisant po „juodojo sausio“ išaugusios neapykantos komunistams, 1990 kompartija laimėjo rinkimus, Azerbaidžanas vienintelis Pietų Kaukaze sudalyvavo 1991 03 17 referendume ir balsavo už SSRS išsaugojimą. Savo ruožtu SSRS valdžia gynė Azerbaidžano interesus prieš Kalnų Karabacho separatistus ir Armėnijos Respubliką, kuri 1990 m. 23 rugpjūčio paskelbė savo nepriklausomybės deklaraciją.
O 1991 m. rugpjūčio pabaigoje, po pučo, Azerbaidžanas galėjo paskelbti savo nepriklausomybę nemaža dalimi ir dėl to, kad sausio įvykiai Vilniuje ryškiai skyrėsi nuo 1990 metų sausio įvykių Baku.
Baku įvykiai turėjo didelės reikšmės visai tolesnei įvykių eigai. Armėnams tapo aišku, kad svarbiausia Kalnų Karabacho armėnų išlikimo garantija – savigyna. O Armėnija paspartino savo žingsnius į nepriklausomybę.
A. Siaurusevičiaus straipsnio veikėjas A. Junusovas, matyt, ilgokai pamąstęs apie žmogaus teises ir jų reikšmę teisiškam Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimui, sudarė sąrašą 216 azerbaidžaniečių, kurie 1988-89 neva buvę užmušti Armėnijoje. Matyt norėjo, kad abi pusės būtų panašiai prasikaltusios savo tautinėms mažumoms. Tas sąrašas buvo išspausdintas laikraštyje „Ekspress Chronika“. Po pusantro mėnesio Armėnijos KGB pirmininkas U. Arutiunianas interviu tame pačiame laikraštyje papasakojo apie šio sąrašo žmonių likimo ištyrimą. Iš jų 190 niekaip nebuvo susiję su smurtine žūtim Armėnijoje – daugelis arba niekada negyveno Armėnijoje, arba saugiai išvyko ir daugumos jų gyvenamoji vieta buvo žinoma, iš jų gauti reikalavimai išmokėti kompensaciją už materialinius nuostolius, paliktus butus ar persiųsti dokumentus pensijai gauti. Tuos pogromus neva reguliavęs Armėnijos KGB pirmininko pavaduotojas Mehrabianas apskritai išgalvotas, tokio asmens KGB struktūroje niekada nebuvo. Iš 168 tūkstančių azerbaidžaniečių, gyvenusių Armėnijoje iki konflikto, 144 tūkstančių sugebėjo nustatyta tvarka iškeisti butus ar namus su armėnais iš Azerbaidžano, iš tan norinčių išsikeisti buvo didžiulė pasiūla. Be to, Armėnijos vietinė valdžia išvykstantiems suteikdavo sunkvežimius išsivežti daiktams. Kaip kompensaciją tiems, kam iš azerbaidžaniečių nepavyko iškeisti ar parduoti savo būsto, Armėnija pervedė Azerbaidžanui 110 mln. JAV dolerių vertės piniginę subsidiją.
Armėnijoje buvo vienintelis smurto prieš azerbaidžaniečius protrūkis šiauriniuose rajonuose 1988 m. lapkričio pabaigoje, kai iš Kirovobado ir kitų Azerbaidžano vietovių plūdo tūkstančiai armėnų pabėgėlių – apiplėšti, daugelis sužaloti, patyrę prievartą ir pažeminimus. Tuo metu Jerevane buvo įvesta kariuomenė, paskelbta komendanto valanda tam, kad sukliudytų Armėnijos Aukščiausiai Tarybai priimti Centrui nepatinkančius sprendimus. Lapkričio pabaigoje žuvo 25 azerbaidžaniečiai ir 17 armėnų. Skaičiai rodo, kad tai buvo susirėmimai, o ne vien smurtas prieš bejėgius taikius gyventojus. Visų žūtys patvirtintos dokumentais, buvo iškeltos bylos. Jerevane ir kituose didesniuose Armėnijos miestuose smurto atvejų nepasitaikė. Nebuvo nei patyčių, nei žmonių kankinimo. Jerevano mitinguose nei kalbose ar plakatuose, nei spaudoje, per radiją ar televiziją nebuvo raginimų griebtis smurto prieš azerbaidžaniečius, kaip tai buvo Azerbaidžane – prieš armėnus.
Nepaisant to, kad oficialūs Armėnijos valdžios atstovai pateikė tikslią informaciją apie 1989 m. lapkričio įvykius, A. Junusovo sukurtas sąrašas iki šių dienų platinamas net ir Vilniuje. Pastaraisiais metais kai kurių „istorinių tyrinėjimų“ dėka mes sužinome, kad 216 asmenų sadistiškais metodais buvę nužudyta lapkričio 28 – per vieną dieną, ir tik viename Spitako rajone (ne per du metus ir visoje Armėnijos teritorijoje, kaip skelbė Junusovas ir iki šiol teigia kai kurie azerų atstovai). Tokios apimties dezinformacija, besitęsianti tiek metų ir toks neapykantos eskalavimas, paprastai istorijos bėgyje pastebimas prieš pat karinę agresiją, gali padaryti tik „meškos paslaugą“ Azerbaidžano žmonėms.
Juk visa tai įvyko dar ne taip seniai, daug ką galima ištirti ir išsiaiškinti, kad tik būtų valia – tautos ar tarptautinių jėgų. Azerbaidžane ištisa karta išaugo nuolat veikiant jų psichiką deformuojančiai neapykantos agitacijai. Kas atsitiks, jei jie sužinos, kad juos dėl daugelio dalykų baisiai suklaidino?..
