Didžiausias Sovietų Sąjungos geležinkelio projektas BAM'as, kuriame savo indėlį paliko ir lietuvių darbininkai, pagaliau užbaigtas, bet – niekam nereikalingas.
Vėžiu sergantis 57 metų šiaulietis Viktoras Kiseliovas neabejoja, kad pensijos nesulauks. Gražiausius gyvenimo metus jis paliko Sibire, statydamas brangiausią sovietmečio projektą – Baikalo–Amūro magistralę, sutrumpintai pavadintą BAM'u. V. Kiseliovas neabejoja, kad vėžiu susirgo apsišvitinęs, kai rausė patį sudėtingiausią pasaulyje Severomuisko geležinkelio tunelį.
Nesveikai atrodantis V. Kiseliovas nepanoro fotografuotis, bet papasakojo apie BAM'o projektą tai, ko nerašė laikraščiai – kaip šį geležinkelį pradėjo statyti Bamlago lagerio kaliniai, iš kur ten radiacija ir daugybė mirčių geležinkelio tunelyje, apie įamžintą lietuvių pėdsaką BAM'o stotyje ir apie garvežį vaiduoklį, kuris, pasakojama, ir šiandien be garso pasirodąs BAM'e, pranašaudamas nelaimę.
Viliojo geros algos
1974-ųjų pavasarį Sovietų Sąjungos sostinėje Maskvoje, Kremliuje, įvyko Komunistinio jaunimo sąjungos XVII suvažiavimas. Nuobodžių politinių pliurpalų niekas nesiklausė, salė sujudo tik paskelbus, kad Sovietų Sąjungos jaunimas esąs kviečiamas įvykdyti didžiulį iššūkį – nutiesti Baikalo–Amūro geležinkelio magistralę.
Sovietiniai laikraščiai džiūgaudami paskelbė, kad pirmasis statybininkų būrys į BAM'ą išvykęs tiesiai iš komjaunimo suvažiavimo salės. Tuometė cenzūra tik draudė pridurti tiesą, jog iš tikro jaunimą viliojo ne lozungai ir romantika, o geros algos su Šiaurės priedais, lengvatos, viena kurių – pažadas, kad jeigu padirbėsi BAM'e, tai bet kuriame Sovietų Sąjungos mieste, išskyrus respublikų sostines, nemokamai gausi butą.
Sovietinės Lietuvos jaunimas į BAM'ą žiūrėjo gana atsargiai, važiavo ne taip masiškai kaip rusai, bet tokių savanorių vis tiek buvo šimtai.
Armijoje vairuotoju atitarnavęs V. Kiseliovas irgi susigundė – 1977-aisiais, neturėdamas nė 22 metų, ten ir išvyko.
Net paukščių reta
Komjaunimo agitatorius V. Kiseliovui buvo pripasakojęs, kad BAM'as – tai kone 4000 kilometrų geležinkelio trasa, kuri drieksis per 60 Sibiro bei Tolimųjų Rytų miestų, būsią pastatyta daugiau kaip 2200 tiltų, išrausta 10 tunelių.
Komjaunimo sekretorius tik nutylėjo, jog šiauriau Baikalo ežero, kur per kalnus bus tiesiama ta geležinkelio magistralė, klimatas tikrai atšiaurus. Visus metus žemę kausto amžinas įšalas. Net vidurvasarį, liepą, taigoje dar pilna ledo bei sniego, ypač ledinių upių pakrantėse. Medžiai ten auga lėtai ir neaukšti. Net paukščiai BAM'o apylinkėse – reti svečiai.
Šiaip ar taip, V. Kiseliovui užteko komjaunimo komitete gauto pažado, kad jis galėsiąs vairuoti užsienietišką sunkvežimį, gaudamas tiesiog tų laikų ministro atlyginimą – net 400 rublių.
Nuvykusiam į statybvietę V. Kiseliovui romantika ir idealizmas greitai išdulkėjo. Atvykėlis buvo apgyvendintas dar nešildomame barake, o pažadėtą vokišką sunkvežimį pamatė kaip savo ausis. Importinių sunkvežimių iš tikro zujo tūkstančiai – vien vokiškų savivarčių „Magirus-Deutz“ Maskva BAM'ui buvo nupirkusi net 10 000, – bet juos gaudavo tik išrinktieji ir tik per „blatą“.
Kariškių strategija
Kiekvienai sovietinei respublikai BAM'e buvo patikėta pastatyti po geležinkelio stotį. Lietuviai suprojektavo ir iš raudonų plytų pastatė stotį Naujajame Uojane – ji ir šiandien priima negausius keleivius. Na o V. Kiseliovas ieškojo, kur didžiausios algos, todėl atsidūrė tuo metu pradedamame rausti Severomuisko tunelyje. „Gaila, nežinojau, kad pats lendu į tikrą „peklą“, kur būsiu apšvitintas ir prarasiu sveikatą“, – dabar liūdnai prisimena V. Kiseliovas.
BAM'e V. Kiseliovą labiausiai pribloškė tose vietose negausiai gyvenančių vietinių buriatų pasakojimai. Kai degtinė būdavo jau atrišusi liežuvius, buriatai pasakodavo, kad BAM'as – visai ne 1974-ųjų komjaunimo išradimas ir skirtas toli gražu ne „Sibiro turtams įsisavinti“, kaip buvo nuolat oficialiai valdžios kartojama.
Rusijos Europinę dalį su Tolimaisiais Rytais jungia dar caro laikais nutiestas Transsibiro geležinkelis. Tik viena bėda – jis driekiasi visiškai palei Rusijos ir Kinijos sieną. Sovietų Sąjungos vadovybė būgštavo, kad jeigu kiltų karas, tai priešai šią vienintelę transporto arteriją lengvai nukirstų ir paliktų Sovietų Sąjungos Tolimuosius Rytus be krovinių ir ginklų.
Garvežio vaiduoklis
Taigi dar valdant Josifui Stalinui už Baikalo buvo įkurtas BAM'o lageris – Bamlagas. Jame „geriausiais laikais“ kalėjo daugiau kaip 200 000 nuteistųjų. Tik kastuvais teaprūpintų vergų darbas, žinoma, neefektyvus, tad Bamlago „zekai“ nutiesė vos kelis nereikšmingus geležinkelio ruoželius.
Būtent tais laikais nutiko įvykis, iš kurio atsirado svarbiausia BAM'o legenda. Kartą grupelė kalinių užgrobė garvežį ir paspruko. Kariškiai pasiuntė lėktuvą. Šis, skrisdamas išilgai bėgių, bėglius aptiko ir subombardavo...
Po to vietiniai buriatai ėmė kuždėtis, kad prasidėjusi velniava. Nenaudojami, apleisti bėgiai nerūdijo, o blizgėjo, lyg jais važinėtų traukiniai. Bet traukinių nebuvo! Netrukus išaiškėjo paslaptis – žmonės ėmę matyti juodo garvežio vaiduoklį su nužudytųjų kalinių vėlėmis... Jis visada išnirdavęs (sako, pasirodąs ir šiandien) iš tamsos ir visuomet riedėdavęs be garso, be traukiniams būdingo dundėjimo. Girdi, visiška tyla, tik vėjas šniokščiąs, o per jį retkarčiais prasimušančios dejonės ir kažkokie kiti bauginantys garsai...
Sudėtingiausias pasaulyje
BAM'o statytojai, kaip ir derėjo komjaunuoliams, iš pradžių iš tos legendos juokėsi, bet netrukus nustojo. Nes prasidėjo nelaimės ir žūtys – 7 mėnesius trunkanti atšiauri žiema bei amžinas įšalas ėmė ardyti pastatytus geležinkelio pylimus, užgriūdavo kalnų nuošliaužos.
Prabėgus visam BAM'o projektui įgyvendinti suplanuotam dešimtmečiui, darbai buvo net neįpusėti. Na o su didžiausiais sunkumais susidurta 1977 metais ėmus rausti Severomuisko tunelį per trasai kelią užtvėrusį kilometro aukščio kalną.
Šį tunelį, kuriame sveikatą prarado ir mūsų pasakojimo herojus V. Kiseliovas, galima drąsiai vadinti pačiu sudėtingiausiu pasaulyje. Ir visai ne dėl 15 kilometrų požeminio kelio, nors tai penktas pagal ilgį pasaulyje ir ilgiausias Rusijoje tunelis. Severomuisko tunelis – seisminio aktyvumo zonoje, kur bet kada gali įvykti net 9–10 balų žemės drebėjimas.
Požemių spąstai
Pradėjus rausti Severomuisko tunelį aptikta, kad jis veda net per 4 tektoninius lūžius. Dėl to už granito uolienų pažirdavo trapūs, vandeningi molžemio šlynai. Kartais ant kasėjų plūstelėdavo ledinis vanduo, o kartais – kone 50 laipsnių karščio terminės srovės. Negana to, iš kasamų uolienų ėmė sklisti nematomos ir neužuodžiamos radioaktyvios radono dujos...
Nuo darbininkų radiacijos problema buvo slepiama, bet kasėjai negalėjo nematyti pro šalį lakstančių specialistų su radiacijos (Geigerio) skaitikliais. Pasak V. Kiseliovo, supratus problemą buvo jau vėlu – daug darbininkų jau buvo apsišvitinę. Vėliau pavojingose vietose leisdavo dirbti tik 3 valandas, bet kas iš to – šiandien ne vienas jau miręs nuo plaučių vėžio.
1978 metais kasama granito siena tiesiog sprogte sprogo... Vėliau nustatyta, kad už jos buvo požeminis ežeras, kalno slegiamas net 34 atmosferų spaudimu. Tad žemrausei priartėjus ežeras sieną pralaužė ir smogė tokia jėga, kad 20 tonų svorio traukinukas, išvežiojantis uolieną iš tunelio, vėliau buvo rastas už 300 metrų... Žuvo beveik visa Viktoro Kožemiakino brigada.
Kriko kasėjų nervai
Po tos tragedijos darbininkai kelis mėnesius atsisakė lįsti į tunelį, kol galop buvo atlikti papildomi geologiniai kalno gręžiniai.
1999-aisiais, kai tunelio gręžikų brigadas iš abiejų pusių skyrė vos 160 metrų, nemenka dalis požemio užgriuvo ir darbus teko pradėti iš naujo.
Tiek prieš V. Kožemiakino brigados žūtį, tiek prieš antrąją griūtį atsirado žmonių, tvirtinančių, kad nelaimės išvakarėse jie matę juodąjį garvežio vaiduoklį. Griūčių išgąsdinti darbininkai ėmė dažnai įsiklausyti, kartais net pridėję ausį prie uolos. Nes įtikėta, kad prieš griūdama tunelio uoliena ima traškėti, cypčioti – lyg žmogus dejuotų.
Baimė – haliucinacijų pribuvėja. Nors tunelyje įvyko tik dvi stambios griūtys, silpnesnių nervų darbininkai traškant sienas „girdėjo“ dešimtis kartų, būta bailių, metusių darbą. Pamatę, jog kokiam bendradarbiui pakriko nervai, vyrai liūdnai juokaudavo, jog pas jį jau, girdi, atvažiavęs garvežio vaiduoklis... Bet nebūdavo juokinga, nes atmintyje iškildavo tunelyje žuvusių draugų veidai.
Velnio tiltas
Įklimpę tunelyje BAM'o statytojai nusprendė traukiniams nutiesti aplinkkelį. Tačiau slėnio kraštai ten išsidriekę taip nepalankiai, kad teko iškasti du nedidelius, po kilometrą, riestus tunelius, kuriuose traukiniai... apsisuka! Keista matyti, kaip kalno papėdėje tunelio angoje dingsta paskutinis vagonas, o visai šalia iš antros angos jau išrieda lokomotyvas.
1989 metai užbaigtas apvažiavimo tunelius jungiantis tiltas per Ytikitos upę ne šiaip sau buvo pramintas Velnio tiltu. Jo poliai – rizikingai aukšti, o nuolydis toks, kad du tuo metu pasaulyje galingiausi lokomotyvai VL85 sąstatą traukdavo įsiręžę, kriokdami, o traukinys vos judėdavo drebančiu ir net siūbuojančiu Velnio tiltu.
Tempti traukinį Velnio tiltu ryždavosi ne kiekvienas mašinistas – tik itin patyręs, pirmos klasės. Sako, prieš įjungdami pavarą, mašinistai dažnai persižegnodavo ir žvilgtelėdavo į tolį – ar ten nematyti juodojo garvežio vaiduoklio..?
2004-aisiais Severomuisko tunelis buvo pagaliau užbaigtas ir paleistas naudoti. Iš viso jį rausė 30 000 darbininkų, iš jų 57 žuvo...
Brangus tunelis
Dabar Severomuisko tunelyje visą parą nesustodami sukasi tokie galingi vandens siurbliai, kad tuneliui reikia 7 milijonų vatų elektros galingumo – tiek, kiek Kelmės dydžio miestui. Tunelyje įrengti vandens, seisminiai ir net radiacijos davikliai, be to, palaikomas specialus mikroklimatas, nes yra vartai, kurie atidaromi tik praleisti įvažiuojančiam ar išriedančiam traukiniui.
Devintajame dešimtmetyje santykiai su Kinija pasitaisė, na o per 10-ąjį dešimtmetį kinai vis dėlto pasirodė Rusijos Tolimuose Rytuose – tik ne su karinėmis uniformomis, o kaip taikūs migrantai. Vis dėlto Rusijos vyriausybė nutarė užbaigti BAM'o projektą, nes į jį jau buvo sukišta pernelyg daug pinigų. Kadangi santvarka pasikeitė, lėšas pradėta taupyti. Nepastebimai, po truputį išgaravo statytojams dosniai dalintos lengvatos bei algų priedai, tad BAM'o gyvenvietėse įsikūrę darbininkai ėmė išvažinėti.
Taupant lėšas gal kiek perlenkta. Važiuojat BAM'u vaizdas pro langą slogus: abipus pylimų – suniokotas ir neataugantis retmiškis, kalnai statybinių šiukšlių ir sulūžusios, surūdijusios technikos. Pravažiuodamas matai retas gyvenvietes, kuriose stūkso apšiurę barakai arba varganos rąstų trobelės. Na o pusšimtis Severomuisko užbaigto tunelio statytojų, protestuodami prieš atleidimus ir mažėjančias algas, buvo surengę viešą bado streiką.
Nereikalingas kelias
BAM'as, kurį buvo tikima užbaigti per dešimtmetį, iš tiesų pradėtas naudoti tik po 30 metų, 2004-aisiais, bet iki šiol ten yra ką veikti. Žiemą, nuo spalio iki gegužės, įšalas krečia išdaigas – ardo pylimus, ant jų paleidžia žemės nuošliaužas, išklibina tiltų polius.
Apskaičiuota, kad kiekvienas metras BAM'o trasos valstybei kainavo iki 100 000 rublių. O visas projektas – mažiausiai 315 milijardų ikikrizinių rublių (rublis savo verte tuomet prilygo JAV doleriui ar jį net lenkė).
Na o kur žadėtieji neišsemiami Sibiro lobiai? BAM'as per parą galėtų praleisti 21 traukinį, bet pravažiuoja tik 7. Ir dažniausiai tai būna tik sąstatai, kurie į Kiniją bei Japoniją gabena rąstus. Nes rekordiškai kainavusiu BAM'u daugiau ką vežti paprasčiausiai nėra. Taigi traukiniai BAM'u pradunda retokai, tad lieka gražaus laiko pasirodyti juodojo garvežio vaiduokliui...
S. STASAITIS
