„Akistatos“ tyrimas atskleidė, kad Kauno gangsteriai nešykšti kelionei į amžinybę.
Vėlinės – gilaus susimąstymo apie žmogaus būties trapumą laikas prieš didžiąsias ir linksmąsias besibaigiančių metų šventes. Bet mirtis nepripažįsta jokių švenčių.
Per 20 nepriklausomybės metų Kaune žuvo daugiau negu 50 prieštaringos reputacijos, organizuotų nusikaltėlių grupuotėms priklausančių asmenų. Tik keletas iš šių nekokia veikla policijai žinomų kauniečių paslaptingai dingo be žinios.
Dažno „bachūro“ kelią į spindinčias visuomenės aukštumas užkirto samdomų žudikų paleista kulka ir tik keletas iš jų mirė sava, bet visiškai netikėta ankstyva mirtimi.
Kaip Kauno mafijos įžymybės lydi savo artimuosius ir buvusius bendražygius paskutinėn kelionėn, šių eilučių autoriui papasakojo keletas Kauno laidojimo verslo atstovų.
H. Daktaras spėjo laiku atsitraukti
Viena iš kraupiausių žudynių Kaune buvo įvykdyta 1993 metų spalio 7-ąją – Daktarams priklausančiame „Vilijos“ restorane netikėtai įsiveržę du tamsaus gymio žudikai automatu, pistoletu ir granata nužudė penkis žemesnio rango Daktarų gaujos narius.
Tą kruviną popietę Kauno morge dirbęs sanitaras, primygtinai paprašęs neminėti jo pavardės, pasakojo, kad nors turėjęs gerokai paprakaituoti, tai buvusi pati pelningiausia diena ne tik jam, bet ir jo talkininkams.
Pašnekovas prisiminė, kad tąsyk, ekspertams palinkus prie kulkų suvarpytų kauniečių kūnų, čia pat nuolat stovėjo keli patys aukščiausi Daktarų gaujos atstovai.
Į morgą atskubėję nervingi ir kupini keršto nusikaltėliai sanitarams iškart pateikė keletą nurodymų. Žadėdami dosniai atsilyginti, pareikalavo, kad būtų nepriekaištingai užmaskuotos ant mirusiųjų veidų aiškiai matomos šūvių žymės, ir liepė nedelsiant aprengti jų atvežtais brangiais kostiumais. Paprastai minimalius mėnesinius atlyginimus gaunančių sanitarų kišenės po šios jų tinkamai atliktos užduoties gerokai papilnėjo.
Dabar Lukiškių vienutėje įkalintas Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetu vadinamas Henrikas Daktaras, kuris tada išvengė samdomų žudikų kulkų, pogrindyje išleistoje knygoje „Išlikt žmogumi“ yra aprašęs savo išgyvenimus po „Vilijos“ skerdynių: „Žuvusius draugus gražiai palaidojome, pasitarę su bičiuliais skyrėme visiems po 2 tūkstančius JAV dolerių, kad pastatytų gražius paminklus. Taip pat pinigų dalį skyrėme ir žuvusiųjų artimiesiems. Tą dieną, kai grįžau iš kapinių, kur palaidojome draugus, atsiguliau į savo plačią lovą, o per visą kūną perbėgo šaltas drebulys. Į galvą lindo įkyri mintis, kad dabar turėčiau gulėti karste, šaltoje žemėje, bet tik atsitiktinumo dėka likęs gyvas, vartausi šiltoje lovoje kartu su savo mylima žmona“.
Mirtis visus sulygina
Autoriaus šnekinti ilgamečiai ritualinių paslaugų teikėjai vis dažniau Kaune pastebi ne tik naujoves, bet ir skirtingus miestiečių požiūrius į mirtį bei laidotuves.
„Mirtis visus sulygina. Mes į paskutinę kelionę išlydime skirtingų sluoksnių atstovus – politikus, dvasininkus ir banditus. Prie palaikų jau esu pripratęs – tik pirmomis darbo dienomis apimdavo širdį veriantis liūdesys“, – teigė keliolika metų laidotuvių ceremonmeistru dirbęs kaunietis Edmundas J. Kaip pats sako, mirusieji jo niekada netrikdę, o neretai suteikdavę kur kas didesnį ramybės ir saugumo jausmą nei vidurnaktį menkai apšviestoje gatvėje sutikti agresyviai nusiteikę girtaujantys nepilnamečiai.
Edmundas, ilgametis nuo 1979 metų Kaune, Jonavos gatvėje, veikusių ir didžiausias sales turėjusių laidojimo rūmų „Liūdesys“ darbuotojas, pasakojo, kad dar jaunystėje įsidarbino sanitaru pagrindiniame miesto morge. Čia jis praleido dešimtmetį.
Gerai savo darbą atliekančiam kauniečiui į paskutinę kelionę yra tekę palydėti ne vieną žinomą šalies asmenybę. Tarp jų – ir užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį, diplomatą Stasį Lozoraitį, kardinolą Vincentą Sladkevičių, poetą Bernardą Brazdžionį, kunigą, poetą ir kolekcininką Ričardą Mikutavičių, kitus iškilius veikėjus. „Dėl pernelyg pašėlusio darbo tempo laidojimo detalių ir datų gerai neatsimenu. Tačiau tiksliai žinau, kur jie buvo palaidoti“, – „Akistatai“ sakė pašnekovas.
Vilijampoliečiai kratosi gėlių
Edmundas prasitarė, kad Kaune tikrai prabangias laidotuves rengia tik nužudytų ar paslaptingomis aplinkybėmis mirusių šešėlinio pasaulio atstovų artimieji ir draugai. Jų išlaidos neretai siekia net iki dešimties tūkstančių litų. Stengdamiesi išsiskirti laidotuvių pompastika, kai kurie kriminalinių „šeimų“ lyderiai bando įvesti naujų tradicijų. Dažniausiai jie pageidauja brangių karstų, įkapių ir gėlių.
„Tiesą sakant, niekada neskirsčiau mirusiųjų į geruosius ir nuodėminguosius. Juk jie man visi vienodi, o mano tikslas – gerai atlikti savo darbą“, – kalbėjo pašnekovas. Mirusių nusikaltėlių artimieji jam nereikšdavo jokių pretenzijų. „Būdavo netgi atvirkščiai – man pačiam tekdavo juos pabarti, kai jie norėdavo užsirūkyti prie karsto ar jau išnešant velionį atsisakydavo paimti gėlių, vainikų“, – prisiminė jis. Tiesa, Edmundui neretai taip ir nepavykdavo vilijampoliečiams įsiūlyti panešti gėles, nes kažkokios jų nuostatos, „paniatkės“ drausdavo jiems prisiliesti prie gėlių žiedų.
Didžiausias Kaune šarvojimo sales turėję „Liūdesio“ laidojimo namai buvo priglaudę ne vieną garsų ano meto mafijos veikėją(nuotr.Vaido Bivainio)
Ilgamečiam „Liūdesio“ darbuotojui į paskutinę kelionę teko lydėti ne vieną Kauno kriminalinio pasaulio įžymybę. Kai kuriems jų dar sovietiniais metais vyriškis parūpindavo brangius ąžuolinius karstus.
Edmundas į kapines yra palydėjęs už įvairius nusikaltimus teistus ir policijai neblogai žinomus kauniečius – ir Ramūną Kuzminą-Ramaškę, ir Daktarų senbuvį Vidmantą Siaurusevičių-Siaurą, ir Daškinių lyderį, Lietuvos bokso federacijos prezidentą Remigijų Daškevičių, pravarde Daškė. „Per jų laidotuves esu matęs daug pikantiškų detalių, kurių kol kas nenorėčiau atskleisti žurnalistams“, – tikino pašnekovas.
Iš filmavimo aikštelės – į šarvojimo salę
2000-ųjų birželį Kauno centre savo dukters akivaizdoje buvo nušautas prieštaringai vertinamas verslininkas R. Kuzminas. Jis buvo įsteigęs grupuotę stambių bendrovių vadovams nuo reketininkų apsaugoti ir ilgą laiką laikėsi nuomonės, kad gaujų nesutarimus galima išspręsti be kraujo. Tačiau jis pats kažkam labai neįtiko, todėl juo buvo atsikratyta.
Po keleto minučių į Ramaškės nužudymo vietą – „Metropolio“, legendinio Kauno restorano, kiemą – atvažiavo vienos bendrovės laidotuvių rengėjas Tomas Urbšas. Viena jo užduočių buvo išgabenti lavoną į morgą, o iš jos – į šarvojimo salę. Tuo metu jis vienas, be pagalbininkų, turėjo greitai įkelti R. Kuzmino palaikus į mirusiųjų gabenimo tarnybos automobilį.
„Kai atvykau, jau nemačiau Ramaškės artimųjų. Erdviame kieme pirmyn atgal zujo tik kriminalistai, kurie ieškojo bent menkiausių įkalčių. Jei atvirai, manęs nė kiek nešokiravo nušauto mafiozo lavonas, – ramiai nusiteikęs dėstė T. Urbšas. – Morge man teko matyti kur kas šiurpesnių negyvėlių, tarkime, žiurkių apgraužtų benamių. Prieš keletą metų iš miško išvežėme daugiau nei prieš savaitę mirusį grybautoją, kurį jau buvo apgraužę vilkai, laukiniai šunys. Nors neestetiškai skamba, bet juk pašvinkusi mėsa visada vilioja plėšrūnus“.
Kadaise kaunietis T. Urbšas, neturėdamas specialaus aktorinio pasirengimo, sukūrė vaidmenis dviejose televizijos serialo „Marius“ serijose ir Odesos kino studijos režisieriaus Igorio Apasiano filme „Pienių vynas“, kuriame įkūnijo jauną žurnalistą, tyrinėjantį keistos moters gyvenimą. Vėliau jis ėmėsi epizodinių vaidmenų režisieriaus Algimanto Puipos dramoje „Bilietas į Tadž Mahalą“ ir suomių kino kūrėjų juostoje „Striptizas“.
Laidotuvės – savotiškas teatras
„Pamenu, jog salėje, kurioje buvo pašarvotas kažkuris iš vilijampoliečių, staiga dingo elektra. Mes su kolegomis labai sunerimome, kad dėl šio technikos sutrikimo „berniukai“ mėgins mus sulyginti su žeme. Tačiau po kurio laiko elektra atsirado ir, visų nuostabai, mes jokių pretenzijų neišgirdome“, – pasakojo T. Urbšas.
Pašnekovas patvirtino, kad kai kurie turtingi kauniečiai per artimųjų laidotuves linkę demonstratyviai pasišvaistyti pinigais. Stengdamiesi išsiskirti laidotuvių prabanga, jie perka madingiausius net Amerikoje pagamintus karstus, kviečia įmantrias gėlių puokštes kuriančius žinomus floristus, nusamdo brangiausius Kaune visažistus, kurie specialiomis priemonėmis numirėliams padaro grimą, šukuoseną.
„Turbūt taip besielgdami miestiečiai per laidotuves siekia atkreipti ir aplinkinių dėmesį, – svarstė Tomas. – Kasdien skubėdamas į šį daugumai nemielą darbą įsitikinau, jog žmogaus palydėtuvės į amžino poilsio vietą – tai tarsi teatras, į kurį susirenka ir nuoširdžiai jo gedintys giminaičiai, ir priešai, kurie ilgą laiką geidė jo mirties“.
Iškovojo vietą prestižinėse kapinėse
2001 metų lapkričio 28-ąją prabanga tviskėjo ir Vilniuje nušauto kontrabanda nuolat įtarinėto, už reketavimą teisto Žaliakalnio Daškinių gaujos vadeivos R. Daškevičiaus laidotuvėse.
Tuo metu Kauno savivaldybę pasiekė Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento raštas, kuriuo prašyta „sudaryti galimybę palaidoti prestižinėse Petrašiūnų kapinėse žinomą sporto veikėją“.
Verta prisiminti, kad Daškė visur siekdavo pirmauti – jo mobiliojo telefono numeris baigėsi trimis vienetais, trys vienetai puošė ir jo prabangaus „Mercedes-Benz'o“ valstybinius numerius. Todėl nė kiek nenustebino tai, kad šis jo artimųjų prašymas buvo įgyvendintas ir buvęs žinomas boksininkas ir breiko šokėjas atgulė šiose kapinėse vos per keliasdešimt metrų nuo Lietuvos diplomato S. Lozoraičio.
Gausiame Daškę artimai pažinojusių asmenų būryje buvo galima pastebėti ir ne vieną žinomą sporto pasaulio veikėją. Susirinkusiųjų nuostabai, prieš pat nuleidžiant į kapo duobę, trumpam buvo atidengtas karstas.
Vakaro prieblandoje – buvusios meilužės
Vienų Kaune veikiančių laidojimo namų vadovas Gintautas G. „Akistatai“ sakė, kad neretai kriminaliniame pasaulyje pasireiškusių kauniečių laidotuves organizuojantys artimieji vis dažniau vengia viešumo, pageidauja ramybės ir privatumo.
„Prie bet kurio velionio karsto gerai matyti visas gedinčios giminės santykių spektras. Liūdesys bene geriausiai išryškina ir teigiamas, ir neigiamas net artimiausių žmonių savybes“, – taip kauniečių laidotuves apibūdino pašnekovas. Jo teigimu, apie iškilių miesto asmenybių laidotuvių papročius ir jų užkulisius būtų galima parašyti storą knygą, kuri sulauktų nemažo skaitytojų susidomėjimo.
„Velionio giminaičiai ir artimiausi draugai į laidojimo rūmus dažniausiai ateina dieną, o vakaro prieblandoje skolintais automobiliais ar taksi, po tamsiais akiniais ir elegantiškomis skrybėlėmis atvyksta velionių meilužės, konkurencinių verslo įmonių, kriminalinių grupuočių lyderiai“, – pasakojo laidojimo namų darbuotojas.
Kukas norėjo greitų rezultatų
Per daugiau kaip 30 metų Teismo medicinos instituto Kauno ekspertinio skyriaus vedėjas Leonas Gogelis yra daug bendravęs su prokuratūros tardytojais bei policijos kriminalistais. Jam yra tekę tirti, kokiomis aplinkybėmis buvo nužudyti ne tik paprasti, bet ir gerai žinomi kauniečiai, tarp jų – ir kunigas R.Mikutavičius, 2000-ųjų vasarą Kauno „Senukų“ teritorijoje po nakties budėjimo aptikti keturi negyvi apsaugininkai ar tų pačių metų vasarą nušautas Ramaškė.
Kauno morge L. Gogeliui ne sykį teko apžiūrėti užsakomųjų žmogžudysčių aukas ir „auksiniam jaunimui“ priklausančių veikėjų lavonus.
Prieš keletą metų L. Gogelis morge nuodugniai apžiūrinėjo garsaus Kauno boksininko kūną. Tas boksininkas, bandydamas išlupti skolą iš vieno to meto klestinčio verslininko, buvo nužudytas vienu šūviu į kaklą iš medžioklinio šautuvo. Besiaiškinantis tikslią mirties priežastį L. Gogelis buvo raginamas kuo greičiau atlikti savo darbą. „Atvyko keletas „berniukų“, o tarp jų buvo ir pats Kukas. Pastarasis buvo ypač nekantrus ir plūsdamasis vos nepaleido kumščių į darbą, kai sužinojo, kad jo draugo tikras mirties aplinkybes galėsiu pranešti ne anksčiau kaip po dviejų valandų. Tačiau atsirado tarp jų vienas protingas asmuo, kuris pasitikėjo mano profesionalumu ir nuramino tą išsišokėlį. Daugiau panašių incidentų neteko patirti“, – šyptelėjo pašnekovas.
TIK FAKTAI
2000-ųjų lapkritį Nidoje, nedideliame bute, nuo širdies nepakankamumo (kaip vėliau paaiškėjo, jį galėjo sukelti vaistai nuo širdies, sumaišyti su narkotikais) mirė sovietmečiu nuožmumu garsėjęs Daktarų veikėjas, buvęs ištikimiausias H. Daktaro parankinis V. Siaurusevičius-Siauras.
Į jaunystėje perspektyviu boksininku laikyto V. Siaurusevičiaus (buvo iškovojęs netgi sovietinės Lietuvos jaunių bokso čempiono titulą) laidotuves susirinko ryškiausios Vilijampolės gangsterių „senosios gvardijos“ įžymybės. Laidotuves atidžiai stebėjo Vidmantas Gudzinskas-Guzas, 2007 metais miręs Alvydas Viktoras Laurinavičius-Luras. Tarp palydinčiųjų Siaurą į paskutinę kelionę buvo ir daugiau ne tik Kauno organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos (ONTT), bet ir kitų didžiųjų Lietuvos miestų pareigūnams neblogai pažįstamų asmenų. Siauras į paskutinę kelionę buvo vežamas tuo metu bene prašmatniausiu vienos Kauno laidojimo paslaugų bendrovės automobiliu.
Dažna kriminalinio pasaulio veikėjų laidotuvių dalyvė – H. Daktaro motina Jadvyga Daktarienė. Ji nuo šarvojimo salės iki pat kapinių yra palydėjusi Ž. Janiselio, R. Kuzmino ir V. Siaurusevičiaus karstus. Pats H. Daktaras savo kompanionų laidotuvėse nedalyvavo, nes tuo metu kalėjo.
2001 metų sausį Kaune buvo kilęs skandalas, kai tuometinis miesto meras Gediminas Budnikas, buvęs Kauno apskrities viršininkas Kazimieras Starkevičius ir tuometinis Seimo narys Vytautas Šustauskas atvyko nusilenkti prie prieštaringai vertinamo miesto tarybos nario Karolio Bruderio sūnaus Vilhelmo karsto. Pastarasis kurį laiką buvo vienos Vilijampolės nusikalstamos grupuotės narys.
