Įsivaizduokime tokią istorinę alternatyvą. 1950 m. rudenį prasidėjo karas: SSRS kariavo su JAV ir Didžiąja Britanija. Amerika apmėtė sovietus atominėmis bombomis. Vilnius nesubombarduotas, tačiau keli branduoliniai užtaisai numesti ant sovietų kariuomenės telkinių Baltarusijoje.
Lietuvos partizanai vis dar sovietų kariuomenės užnugaryje. Kiekvieną naktį amerikiečių lėktuvai numesdavo į Lietuvos miškus ginklų ir sprogmenų. Kartu iš dangaus leisdavosi instruktoriai.
Nestandartinė situacija
Vieną rytą kažkur Lietuvos miškuose partizanai nuo medžio nukabino negrą. Paaiškėja, kad tai karininkas, gavęs užduotį apmokyti, kaip saugotis nuo radiacijos ir naudotis atitinkamomis priemonėmis, kurios jau išpakuotos ir išdėliotos partizanų bunkeriuose.
Neilgai trukus atsiskleidė ir kitas reikšmingas dalykas – negras iš tiesų yra negrė. Dar daugiau – į desantinį lėktuvą ji pateko per apsirikimą.
Praleidžiu siužeto dalį apie tai, kaip tokios neįtikėtinos klaidos galėjo nutikti. Juk negrų karininkų tais laikais buvo itin mažai, moterys, juolab juodaodės karininkų antpečių išvis negaudavo – vadinasi, būta nepaprastos intrigos su apgavystėmis ir persirengimais.
Partizanai netrukus įsitikino, kad negrė nelabai domėjosi vyrais, užtat mielai ir meiliai bendraudavo su partizanų ryšininkėmis moterimis. Buvo dora krikščionė, bet šaudė gerai. Negrė tapo lietuvių partizanų būrio kovotoja.
Sovietai išstumti iš Lietuvos. Partizanai įžengė, tarkime, į Biržus. Dabar jie puolančios amerikiečių armijos užnugaryje. Partizanai šventė ir leido sau išgerti šiek tiek alaus. Su jais ir ta negrė, kurios statusas nebuvo visiškai aiškus – ją reikėtų perduoti amerikiečiams.
Bešvenčiant vienas iš partizanų, kažkiek šnekėjęs angliškai, įžeidė negrės garbę ir orumą. Partizanų vadas trenkė kumščiu į stalą ėmė šaukti. Ir ką gi jis išrėkė?
Pamatinis Lietuvos teisės aktas
Vadas rūsčiai priminė, kad valstybėje galiojo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija, pasirašyta 1949 m. vasario 16 d. – todėl jokių žmonių negalima įžeidinėti dėl jų odos spalvos.
Yra kelios priežastys, dėl kurių sugalvojau tokį fantastinį siužetą, kad priminčiau minėtąją Deklaraciją. Šios mano fantazijos pratęsia svarstymus apie tuometinius partizanus šiuolaikiniame Vilniuje.
Prieš pereidamas prie Deklaracijos turinio paaiškinsiu, kad šio straipsnio pavadinimą nugirdau besiklausydamas šeimos narių diskusijos apie tai, kaip būtų pravardžiuojama juodaodė lesbietė, atvykusi į Biržus dirbti evangelikų reformatų pastore. Diskusijos dalyviai nutarė, kad socialiniuose tinkluose pastorė veikiausiai būtų apibūdinta kaip negrė, lesbė ir bambizė – beje, visi šie žodžiai kol kas yra norminiai.
Bet grįžkime prie partizanų vado, kuris trenkė kumščiu į stalą. Kaip galima pasiremti Deklaracija, kada malšinamas panašus konfliktas, nors ir įsivaizduotas? Ar tas dokumentas ką nors sako apie santykius tarp skirtingų rasių žmonių?
Ieškodamas internete Deklaracijos teksto, įsitikinau, kad gana lengva aptikti jos atsiradimo aplinkybių aprašymą, pamatyti teksto faksimilę, pasiskaityti apie garbingus signatarus, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos narius: Vytautą, Faustą, Kardą, Merainį, Naktį, Užpalį, Vanagą, Žadgailą. (Paminėčiau Ričardo Čekučio ir Daliaus Žygelio straipsnį, išspausdintą minint deklaracijos 60-metį.)
Tačiau nuoroda į patį dokumento tekstą anaiptol neiškyla į naršyklės teikiamo sąrašo pradžią. Lieka įspūdis, kad Deklaracija branginama kaip istorinis, bet ne darbinis dokumentas.
O juk Deklaracija įstatymu įteisinta kaip Lietuvos valstybės teisės aktas, kuris liudija valstybės tęstinumą. Anot dr. Vytauto Sinkevičiaus, tai Lietuvos valstybės atkūrimo programinis dokumentas, kartu ir aktas, kuriame, „nurodyti nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės konstituciniai pagrindai“.
Tuose pagrinduose gana aiškiai pasakyta, kokiais principais bus tvarkoma atkurta Lietuvos valstybė.
Pavyzdžiui, tai, kad Deklaracijoje visiškai neminima 1938 m. Lietuvos konstitucija, o kalbama apie 1922 m. pagrindinį įstatymą, verčia abejoti, ar Deklaraciją pasirašę vadai simpatizavo Antano Smetonos autoritariniam režimui (kai kas jį vadina autoritetiniu).
„14. Lietuvos valstybės atstatymas, ligi Seimo bus priimta ir paskelbta žmogaus laisvės ir demokratijos siekimus atitinkanti valstybės konstitucija, vykdomas pagal šioje Deklaracijoje paskelbtus nuostatus ir 1922 m. Lietuvos Konstitucijos dvasią“.
Pokarinės pasaulio tvarkos principai
Prie Deklaracijos mes ėjome, pradėję nuo prasimanyto siužeto apie negrę. Kaip Deklaracija gali būti panaudota ginant jos garbę ir orumą?
Štai kas rašoma Deklaracijos 22 straipsnyje:
„22. LLKS Taryba, prisidėdama prie kitų tautų pastangų sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu tikrosios demokratijos principų, išplaukiančių iš krikščioniškosios moralės supratimo ir paskelbtų Atlanto Chartijoje, Keturiose Laisvėse, 12-je Prezidento Trumeno Punktų, Žmogaus teisių Deklaracijoje ir kitose teisingumo ir laisvės Deklaracijose, prašo visą demokratinį pasaulį pagalbos savo tikslams įgyvendinti“.
Čia aiškiai nurodyta, kuo remiantis nepriklausoma Lietuva ketina jungtis į laisvų tautų bendruomenę.
Verta apžvelgti paminėtus dokumentus. 1948 m. priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau LLKS Taryba teigia, kad ja remiasi. Mūsų fantastiniam siužetui svarbus šio dokumento 2 straipsnio 1 punktas:
„Kiekvienas turi teisę naudotis visomis šioje Deklaracijoje paskelbtomis teisėmis ir laisvėmis be jokių skirtumų, pavyzdžiui, dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, turtinės, gimimo ar kitokios padėties“.
Kiti LLKS Tarybos Deklaracijos 22 str. minimi dokumentai dabar gerokai primiršti.
Atlanto Chartiją 1941 m. rugpjūčio 14 d. pasirašė JAV prezidentas Franklinas D. Ruzveltas (F.D. Roosevelt) ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill). Glaustas Atlanto Chartijos vertinimas: Lietuvai dokumentas svarbus tuo, kad jame netiesiogiai įsipareigota atkurti iki karo egzistavusias suverenias valstybes, vadinasi, neva teikta vilčių dėl Baltijos šalių valstybingumo atstatymo; todėl Chartija buvo vienas iš partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje skatinusių veiksnių, kadangi tikėtasi Vakarų intervencijos.
Kartu Atlanto Chartijoje išsakyti principai, kuriais remiantis po karo vyko ūkio globalizavimas – prekybos kliūčių šalinimas, atviros jūros principas, ekonominio bendradarbiavimo ir socialinės gerovės plėtra.
„Keturias laisves“ F.D. Ruzveltas suformulavo 1941 m. birželį JAV prezidento metiniame pranešime. Jis kalbėjo apie žodžio ir tikėjimo laisvę, taip pat laisvę nuo skurdo ir baimės.
„12-a Prezidento Trumeno Punktų“, kaip jie įvardyti LLKS Tarybos Deklaracijoje – tai JAV užsienio politikos gairės, kurias Haris Trumenas (Harry S. Truman) suformulavo 1945 m. spalį.
Kovotojams už Lietuvos laisvę buvo svarbus šis H. Trumeno teiginys: „Mes tikime, jog visos tautos galiausiai atgaus suverenias teises ir savivaldą, kurios buvo atimtos jėga“.
Rasistinė valstybė, kuri įveikė rasizmą
1949 m., kada buvo pasirašyta LLKS Tarybos Deklaracija, JAV, didžiausia laisvojo pasaulio galybė, buvo rasistinė valstybė.
Vienu ar kitu metu 41 Amerikos valstija draudė tarprasines santuokas. Visose JAV tokių santuokų draudimas buvo pripažintas nekonstituciniu tik 1967 m. Iš Pietų Karolinos ir Alabamos konstitucijų atitinkamai 1998 m. ir 2000 m. pašalintos užuominos apie tarprasinių santuokų draudimą. Luizianos valstijoje 2009 m. būta atvejo, kada teisėjas atsisakė pripažinti skirtingų rasių žmonių santuoką.
Nacistinėje Vokietijoje arijų santuokos su žydais, negrais bei čigonais buvo draudžiamos nuo 1935 m. iki Trečiojo Reicho žlugimo.
Taigi JAV teritorijoje rasistiniai įstatymai galiojo virš 400 m. – Merilendo kolonija buvo pirmoji, kurioje 1660 m. uždraustos skirtingų rasių žmonių santuokos. O nacistinis režimas Vokietijoje gyvavo vos 12 metų.
Vis dėlto, rasistinės JAV, kurios įveikė rasistinę Vokietiją, pasiūlė ir diegė tokius pokarinio pasaulio santvarkos principus, kurių taikymas galiausiai atvedė prie kolonijų išlaisvinimo ir paties rasizmo eliminavimo iš teisės aktų. Tuos principus išreiškiantys dokumentai suminėti LLKS Tarybos Deklaracijoje.
Principai yra principai – iš tarptautinio gyvenimo taisyklių, kurių apmatai pateikti Atlanto Chartijoje, JAV prezidentų kalbose, Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, niekaip neišplaukia tai, kad rasės ir tautos privalo maišytis, kad būtina diegti multikultūralizmą, pripažinti homoseksualų santuokas. Neišplaukia ir tai, kad tarptautinių bankų veikla turėtų būti nereguliuojama, arba visa JAV ir Europos pramonė būtų perkelta į Aziją.
LLKS Tarybos Deklaracijos 22 str. paminėta krikščioniškoji moralė buvo ir, turėkime viltį, vis dar yra galingas dalykas.
Apaštalas Paulius rašė: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 28). Jeigu Kristus nediskriminuoja žmonių dėl jų rasės, lyties ar luomo, kodėl tai turėtų daryti valstybės? Šis klausimas, galiausiai virtęs politine programa, buvo tas „virusas“, kuris įveikė teisiškai įtvirtintą vergiją, galiausiai ir rasizmą.
