Jos tėvai juodaodžiai, bet ji pati gimė balta oda. Kenosha Robinson žurnalui „Marie Claire“ papsakojo apie tai, ką reiškia būti albinose.
Vaikystėje, kuri prabėgo Džeksono mieste Misisipės valstijoje, aš natūraliai labiau linkdavau prie baltaodžių. Man tai atrodė normalu, nes aš pati atrodžiau kaip jie. Per Kalėdas mano pusseserės dovanų gaudavo juodaodes lėles, o manosios buvo šviesaus gymio. Kartą viena juodaodė mergaitė pradinėje mokykloje man neleido žaisti kartu, nes mano lėlė buvo „netinkamos spalvos“.
Tik vėliau aš supratau, kad kalbėdama apie mano lėlę ji taip pat norėjo pabrėžti, jog ir aš pati esu netinkamos spalvos. Kaip ir mano lėlė aš buvau šviesiaplaukė, žaliaakė, vienintelė tokia iš viso būrio vaikų. Esu afroamerikietė, su įgimtu albinizmo sindromu. Tai reiškia, kad mano odai trūksta pigmento. Tai paveldimas sutrikimas, manoma, kad vienas iš 17 tūkstančių vaikų gimsta būtent toks.
Mano mamai buvo tik šešiolika metų, kai aš gimiau. Ji labai stengėsi mane apginti, tačiau gana anksti supratau, kad esu kitokia. Kur beeidavome, į mus žiūrėjo žmonės, tarsi klausdami, ar aš tikrai mano mamos vaikas.
Mano tėtis mirė, kai man buvo septyneri. Šiandien prisimenu kaip jis mane gindavo. Kartą aš jo paklausiau, kodėl žmonės nuolat į mane žiūri ir jis paaiškino, kad taip yra todėl, kad aš labai graži.
Tačiau ne visi šeimos nariai buvo tokie supratingi. Didžioji dauguma mano giminaičių yra kilę iš Misisipės deltos, kur juodaodžiai ir baltieji vis dar gyvena atskirai vieni nuo kitų. Jiems svetima mintis apie galimą draugystę su baltaodžiu, tad jie dažnai mane pravardžiuodavo pabrėždami mano baltą odą. Aš jaučiausi taip tarsi būčiau išdavus savo rasę.
Mano mamai ramybės nedavė praktiškesni klausimai, tokie kaip saulės poveikis mano odai. Melanino trūkumas reiškia, kad mano oda neįdega, ji paprasčiau nudega. Kiekvieną kartą ji mane versdavo naudoti apsauginius kremus ir dėvėti skrybėlę, sėdėti šešėlyje. Ketvirtoje klasėje mama parašė raštelį mokytojai, kad manęs neimtų į klasės išvyką. Raštelio mokytojai neatidaviau, dalyvavau klasės išvykoje ir visą dieną praleidau lauke. Grįžus namo mama pastebėjo mano raudoną veidą, melo nepavyko nuslėpti, po šio įvykio dar savaitę dėl blogos savijautos negalėjau eiti į mokyklą.
Dėl savo sveikatos problemų aš niekada negalėjau būti populiaria mergaite mokykloje. Aš nekenčiau savo skrybėlės. O labiausiai nekenčiau klausimų apie savo akis. Ši sindromą turintys žmonės dažniausiai paskelbiami aklais, aš galiu matyti, bet man diagnozuotas nistagmas, tad dažnai pasitaiko nevalingi akių judesiai, paprastai iš vieno šono į kitą, dėl jų naujai sutikti žmonės jau po kelių minučių paklausia, kas yra mano akims.
Bet sveikatos problemos negali prilygti bėdoms, kurių aš turėjau bandydama išmokti pasitikėti savimi. Kol mano paauglės draugės jaudinosi dėl spuogų ar pirmųjų menstruacijų, mane kankino tokie klausimai kaip „kas aš“, „ar aš baltaodė mergaitė, gimusi juodaodžiams tėvams?“, „ar aš juodaodė mergaitė, įstrigusi baltaodės mergaitės kūne?“.
Misisipės istorijoje buvo daug rasinės įtampos. Nors Kukluksklanas ir nebeveikia pilnu pajėgimu, 2004-2006 m. čia savo rinkimų į Kongresą kampaniją surengė Džimas Gilsas. Nors jo kampanija buvo ir nesėkminga, ji buvo pakankamai triukšminga. Juodaodžiai ir baltaodžiai retai būna kartu, keista, bet aš jaučiausi tarsi nepatogus šių dviejų rasių susikirtimo taškas. Mokykloje mano baltieji draugai mane gerbė dėl mano gabumų, mane net išrinko klasės prezidente, tačiau aš nebuvau pakviesta į jų socialinį ratą. Jei paklausdavau, ką jie ketina veikti savaitgalį, dažniausiai išgirsdavau kokį nors keistą pasiteisinimą. Kartais jie labai nemandagiai mano akivazdoje planuodavo savaitgalio veiklą, bet manęs nekviesdavo. Mano juodaodės draugės mane gerbė panašiai, tačiau sutiktos mieste vengė bendrauti, ypač, kai netoliese būdavo vaikinų.
Mokyklos išleistuvės virto košmaru. Juodaodis vaikinas gali pakviesti baltąją į išleistuves, tačiau juodaodė mergina, kur atrodo kaip baltaodė, jau visai kita istorija. Vieną dieną mokykloje populiarūs juodaodžiai klasiokai paklausė, su kuo aš eisiu į išleistuves, aš jiems išdidžiai atsakiau, kad eisiu viena. Tada vieną iš jų išgirdau sakant, kad taip yra todėl „jog niekas nenori jos vestis“. Galiausiai likau namie. Šiandien gailiuosi, kad mane buvo taip lengva išgąsdinti.
Vienu metu aš supratau, kad, jei aš pasirinkčiau vieną rasę, užuot nuolat aiškinusis abejoms, mano gyvenimas palengvės. Aš pasirinkau juodaodžius, nes su jais mane sieja istorinė praeitis. Tačiau, net ir padariusi savo pasirinkimą, aš norėjau įrodyti, kad esu viena iš jų. Aš ėmiau kalbėti vartodama slengą, ėmiau klausytis repo muzikos, aš maniau, kad man reikia mokytis dainų apie auksinius dantis, moteris ir automobilius žodžius.
Nepaisant visų mano pastangų, mane vis dar palaikydavo baltąja. Aš ėmiau nuolat juokauti apie odos spalvą, tarkim važiuodama su savo juodaodžiais draugais sakydavau, kad, jei mus sustabdys policija už greičio viršijimą, aš sakysiu, jog jie mane pagrobė. Visgi net ir juokas neišgydė mano baimės pažvelgti į save veidrodyje.
Kai atėjo metas pasirinkti koledžą, aš nutariau rinktis tą aukštąją mokyklą, kurioje daugiau juodaodžių, tačiau mano mama dvejojo. Galiausiai ir aš pati ėmiau abejoti savo pasirinkimu. Galiausiai aš pasirinkau Džeksone esantį „Millsaps“ koledžą, kuriame dėstomi menai ir jis populiaresnis tarp baltaodžių studentų. Šiuo metu yra pirmieji mano studijų metai. Čia net kavinėje gyva rasinė segregacija – juodieji ir baltieji sėdi prie skirtingų stalų. Pieš kelis mėnesius grupės juodaodžių studentų neįleido į baltaodžių studentų brolijos vakarėlį, be to, išvadino juos patys galite atspėti kuo. Nors manęs taip niekas niekada nevadino, šis įvykis mane labai įsiutino. Aš lojali juodaodžių bendruomenei, todėl daugiau į tos brolijos namus neįžengsiu.
Būtent tuo metu savo identitetą aš ėmiau akcentuoti tradicinėmis afrikietiškomis šukuosenomis, kurias keičiu kas savaitę. Tai man suteikė pasitenkinimo ir, nors aš negaliu pakeisti savo odos spalvos, su savo plaukais galiu daryti, ką tik noriu.
Šiuo metu dar tik stengiuosi pilnai išmokti pasitikėti savimi. Kartais kalbėdama su juodaode drauge pasižiūriu į savo odą ir pasijuntu itin pažeidžiama, imu galvoti, kad „esu baltoji ir visa tai mato.“ Visgi aš tampu daug stipresnė, pripažįstu, kad yra gerai būti savimi, nors kartais žiūrėdama į merginas su gražia karamelės ar šokolado spalvos oda, negaliu užgniaužti pavydo.
Mano paskutinis vaikinas leido man pasijusti išskirtinei dėl savo situacijos. Mano išskirtinumas jį vedė iš proto geraja prasme, o tai itin padidino pasitikėjimą savimi. Vyras, už kurio ištekėsiu, taip pat turėtų tai mėgti. Greičiausiai norėčiau ištekėti už juodaodžio, nors ir suprantu, kad bus keista turėti vaikus kitos spalvos nei pati. Dar norėčiau, kad gydytojai patikrintų, ar jis neturi to paties geno. Nors šiandien aš esu laiminga, to, ką teko patirti man, nelinkėčiau niekam.
