Jau antrus metus pastebimas gerokai gausesnis emigruojančiųjų į Norvegiją skaičius. Ekspertai sieja su padidėjusia lietuvių diaspora Norvegijoje ir gerai vertinama lietuvių darbo jėga. Tačiau, pasak jau daugiau nei dvidešimtmetį Norvegijoje gyvenančios lietuvių bendrijos pirmininkės Dainos Bogdanienės, dirbančios Paslaugų centre užsieniečiams bei Darbo inspekcijoje, dažnai istorijos apie Norvegijoje lengvai gaunamas pašalpas, pensijas ir susigrąžinamus milžiniškus mokesčius yra iš piršto laužtos.
Nors kai kurie išsilavinę lietuviai čia uždirba daugiau negu vietiniai, Norvegijos lietuvių bendruomenės pirmininkė pasakoja, kad didelė dalis gyvena už žemesnį negu minimalų atlyginimą, o kai kurie yra priversti dirbti be darbo sutarčių, taikytis su darbdavių išnaudojimu, valgyti prie parduotuvių paliekamą sugedusį maistą.
Su lietuvių bendrijos pirmininke Daina Bogdaniene kalbamės apie maisto, būsto kainas, tautiečių problemas ir apie tai, kaip nelikti apgautiems.
Kiek apytiksliai pinigų pragyvenimui per mėnesį skiria vidutinis Norvegijoje gyvenantis lietuvis?
Lietuvis lietuviui nelygu, todėl apibendrinančio atsakymo jokiu būdu nėra. Lietuvis gydytojas (o tokių Norvegijoje yra nemažai), per metus gali uždirbti iki pusės milijono litų ir dar daugiau. Jei tai gydytojų šeima (o tokių irgi ne viena yra), tuomet šeimos pajamos yra tikrai didelės net ir Norvegijos masteliais, todėl šeima sau leidžia labai daug ir gyvena neribodama išlaidų. Kiti specialistai lietuviai, turintys pastovų gerai mokamą darbą, irgi gauna 200 – 300 tūkst. ir daugiau litų per metus. Taip gyvena imigrantai, kurie Norvegijoje yra jau ne vienerius metus, gerai moka norvegų kalbą, turi išsilavinimą ir dirba pagal specialybę.
Naujai imigravę dažnai tenkinasi atsitiktiniais nekvalifikuotais darbais, todėl didelių pajamų negali tikėtis ir jų poreikiai privalo būti patenkinami iš to, ką gauna. Išgyventi šiaip taip galima ir už 40 – 50 tūkst. litų per metus, t. y. apie 3 – 4 tūkst. litų per mėnesį. Tokių lietuvių imigrantų yra dauguma ir jų nuolat gausėja. Tarp jų didžiulė konkurencija, lietuviai dėl nekvalifikuoto darbo vietos konkuruoja su atvykėliais iš kitų ES šalių, todėl šansai gauti gerai mokamą darbą šioje šalyje nuolat mažėja.
Skaičiuojant grubiai, kambario nuoma Osle yra nuo 1,5 tūkst. litų per mėnesį, tiek pat ir kituose didžiuosiuose miestuose – Bergene, Stavangeryje, Trondheime, – o kuo toliau nuo miesto, tuo nuomos kaina mažesnė, tačiau nuošaliose vietovėse nėra darbo. Maistui, kukliai maitinantis, gali pakakti ir 1 tūkst. litų per mėnesį. Lietuviai išgyvena iš tikrai nedidelių sumų, kas vietiniams gyventojams nesuvokiama. Jie gyvena visiškai kitos kokybės gyvenimą, nei įprasta vietiniams – metų metais glaudžiasi pas gimines, draugus, gyvena bendrabučio tipo namuose, skolinasi, valgo prie parduotuvių paliekamus produktus su pasibaigusiomis galiojimo datomis, eina į neturtingųjų valgyklas, žodžiu, sukasi kaip išmano. Visi tikisi, kad rytoj bus geriau.
Su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria į Norvegiją atvykę tautiečiai?
Didžiausia klaida yra dirbti be kontrakto arba negaunant algos lapelių. Jei darbdavys vengia pasirašyti kontraktą, jūs esate nelegalus darbuotojas. Jei dirbate, kontraktą ir algos lapelius privalote gauti. Tai numatyta Darbo kodekse. Nevenkite to reikalauti, galite kreiptis į Darbo inspekciją.
Štai kreipiasi žmogus į mūsų įstaigą ir sako: „Dirbau du mėnesius, nesumokėjo algos. Darbdavys nekelia ragelio. Padėkit“. – „Kas darbdavys? – „ Petras.“ – „Pavardė?“ – „Nežinau.“ – „Koks darbo adresas?“ – „Neatsimenu, labai sunkus pavadinimas.“ – „Kas būsto, kuriame dirbai savininkas?“ – „Nežinau.“
Deja, pagalba tokiu atveju – neįmanoma. O tokių nukentėjusiųjų pasitaiko dažnai. Labai svarbu turėti visą informaciją apie tai, kur dirbai, kokiam darbdaviui, kokie adresai, kas statybų savininkai ar užsakovai – net jei nėra kontrakto. Lietuviai išskirtiniai, nes dažnai taikstosi su sąlygomis, su kuriomis nesitaiksto beveik nei viena kita tauta. Daugiausiai imigravusių į Norvegiją darbininkų yra iš Lenkijos ir Lietuvos. Lenkai solidarūs, remia vienas kitą, kovoja už savo teises. Lietuviai, deja, šiomis savybėmis nepasižymi, todėl jiems sunkiau.
Kaip jau minėjau, lietuviai išsiskiria savo nuolankumu, pakantumu, susitaikymu su bet kokiomis sąlygomis. Be to, lietuviams į kraują įaugęs tikėjimas, kad jis bus gudresnis už kitus, jam pasiseks, net pažeidinėjant įstatymus. Įstatymų nesilaikoma Lietuvoje, nesilaikoma ir užsienyje. Kai pagauna – graudus raudojimas: „Koks aš nelaimingas vargšas – juk nežinojau“. Nors jau daug rašyta ir kalbėta apie riziką nelegaliai dirbti, lietuviai vis tiek nuolat patenka ant sukčių darbdavių kablio.
Štai tikra istorija. Kelių vyrų brigada dirbo pas pas „šeimininką“, kuris juos išnaudojo, nepasirašinėjo kontraktų, sudarė visiškai nesaugias darbo sąlygas, bet vyrai vis tiek užstrigo pas jį beveik metus, nes vis tikėjosi gauti pinigų bet kokia kaina. Galiausiai įvyko gana sunki darbo trauma, vienas iš vyrų neteko rankos, tapo nedarbingu. Tačiau teisme ne tik nepavyko įrodyti darbinių santykių, bet byla buvo pralaimėta ir lietuviams priteistos teismo išlaidos.
Ši istorija kaip tik ir iliustruoja, kad mūsų tautos atstovai pranoksta kitus savo kantrumu, susitaikymu. Toleruojama bet kas, kol tikimasi už tai gauti pinigų. Apie savigarbą, savivertę ir padorumą nėra nei kalbos. Ar verta, pamačius, kad darbdavys yra nedoras žmogus, vis tiek dirbti, kęsti išnaudojimą ir tikėtis didesnių pinigų? Tikrai ne, nes kuo toliau, tuo paprastai būna tik blogiau. Geriau tokius santykius nutraukti iš karto.
Kokiomis savybėmis pasižymi į užsienį išvažiavę tautiečiai?
Lietuviai pasižymi tam tikru aukos kompleksu, psichologų terminais kalbant, „išmoktu bejėgiškumu“. Jie netiki, kad ką nors galima pasiekti kovojant su neteisybe savo pastangomis.
Taip pat mūsiškiai, nors man ir labai liūdna tai konstatuoti, dažniausiai neturi elementarių visuomeninių, socialinių įgūdžių ir būtinų juridinių žinių.
Dar vienas bruožas – infantilumas, t. y. laukimas ir tikėjimas, kad kažkas turi ateiti ir išvaduoti iš blogos situacijos. Arba princas ant balto žirgo, arba Darbo inspekcija – tai jie kalti, kad nepasirodo, nemosteli burtų lazdele ir nepakeičia darbdavio iš blogo į gerą. Bet kiekvienas suaugęs žmogus turi supranti, kad taip nėra ir nebus niekur.
Toks lietuvio portretas rodo, kad šalyje, iš kurios atvažiuoja šie bejėgiai žmonės su užguitumo kompleksu, tvyro nesveika atmosfera, apleistas žmonių švietimas, neugdomas sąmoningas, jog už save ir savo likimą atsakingas žmogus.
Kartais nutinka taip, kad lietuviai išvyksta į užsienį ir neranda darbo, baigiasi jų santaupos ir jie neturi už ką grįžti.
Jei žmogus visgi nusprendžia emigruoti, kokią sumą jis turi vežtis ten, kad keletą mėnesių galėtų jaustis saugus ir jam netektų prašyti finansinės pagalbos iš kitų?
Per mėnesį reikėtų turėti bent kelis tūkstančius litų ir turėti kur gyventi. Emigracijai reikia pasiruošti, bet ir tada bus labai sunku. Dabar atvyksta gana nemažai lietuvių, susirandančių darbus per internetą, pavyzdžiui, per tinklalapį lietuvis.no. Juos dažnai apgauna, tinkamai neįdarbina, nesumoka algos. Jie į Norvegiją atvyksta jau pasiskolinę pinigų, o apgauti įsivelia į dar didesnes skolas.
Noriu pabrėžti, kad internetiniai tinklalapiai yra sukurti ir administruojami privačių asmenų, juose skelbiama visiškai nepatikima informacija, darbuotojų ieško nepatikimos įmonės. Prieš išvykstant tą reikia labai gerai žinoti ir įvertinti visą riziką.
Iš užsienio grįžę lietuviai sako, kad praėjus tam tikram laikui galima susigrąžinti sumokėtus mokesčius ir tai gali sudaryti apie trečdalį viso darbo užmokesčio. Galbūt galėtumėte paaiškinti, kokia sistema yra su mokesčių grąžinimu?
Norvegijoje mokesčiai nuskaitomi preliminariai, jie nuskaičiuojami nuo kiekvienos mėnesio algos pagal Mokesčių tarnybos išduotą mokesčių kortelę. Pildydamas paraišką mokesčių kortelei gauti, asmuo nurodo, kokias pajamas per metus jis ketina gauti, ir jam pagal tai nustatomi mokesčiai. Kitais kalendoriniais metais mokesčiai perskaičiuojami, ir jei žmogus uždirbo daugiau ar mažiau, nei buvo nurodęs paraiškoje mokesčių kortelei gauti, ir sumokėjo pvz., per daug ar per mažai, jie yra perskaičiuojami, ir, jei buvo sumokėta per daug mokesčių, ta dalis kuri permokėta yra grąžinama. Visų mokesčių tikrai niekas negrąžina.
Tai yra pasaka, sukurta tikslios informacijos neturinčių mūsų tautiečių. Tokios pat išgalvotos istorijos yra ir pasakojimai apie pašalpas ir pensijas, kurias Norvegijoje neva labai lengva gauti.
Teko girdėti, kad Norvegijoje gali būti sunkiau išsinuomoti būstą, negu rasti darbą. Ar išties susirasti pastovią gyvenamą vietą net ir turint pinigų Norvegijoje gali būti sunku?
Manyčiau, kad tai tiesa. Rimtas nuomotojas ieško rimtų nuomininkų, kurie turėtų pastovias pajamas. Todėl tuos, kurie kalba norvegiškai ir turi darbą, pasirenka pirmuosius. Nepamirškite, kad į Norvegiją dabar plūstelėjo švedai, vokiečiai, islandai. Jie susikalba, jais pasitikima – jiems ir nuomojama. Jei pernuomojamas butas iš antrų ar trečių rankų, per kitus imigrantus, jei kas nors rekomenduoja – šansų daugiau.
Paplitęs būdas, kai darbdavys nuomoja namą ir savo darbininkus jame apgyvendina. Tai daug kam patinka, nes nereikia niekuo rūpintis, tačiau tokiu būdu darbuotojas tampa visiškai priklausomas nuo darbdavio. Paprastai lietuviai viename kambaryje gyvena keliese.
