Žinomas pianistas Edvinas Minkštimas vakar atliko rečitalį Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke. Šiuo metu baigiantis doktorantūros studijas garsiojoje Juilliardo menų mokykloje daugelio tarptautinių konkursų laureatas yra pirmasis lietuvis, koncertavęs tokio lygio publikai, rašo „Respublika“.
„Mano profesija suteikia sielos sparnus“
Koncertuodamas Jungtinių Tautų būstinės Dago Hammarskjoldo salėje E.Minkštimas atliko Ferenzo Liszto „Mefistofelio valsą“ ir „Don Žuano fantaziją“, M.K.Čiurlionio „Lietuviškąsias gijas“, Isaaco Albenizo „Ispanijos dainas“, taip pat kitus kūrinius. Išvykęs iš Lietuvos 2001 m. į meno aspirantūrą Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje muzikas tuo metu nesitikėjo, kad tarp keturių pianistų bus pakviestas čia studijuoti. O atvykusio į Paryžių jaunuolio miestas netruko suvilioti – tiek savo architektūra, istorija, tiek aplinkos žavesiu.
Beje, E.Minkštimo profesorius Paryžiuje buvo žymus pianistas Michaelis Beroffas. Nenuostabu, kad laikas svečioje šalyje skriejo pasakišku greičiu. Juolab kad besimokydamas svetur pianistas nuolat vykdavo koncertuoti į Lietuvą, kartu atsiveždavo ir kolegų muzikų iš Paryžiaus.
Na, o 2003 m. po koncertų Vašingtono „Corcoran“ galerijoje, esančioje Baltųjų rūmų kaimynystėje, bei Niujorke E.Minkštimas laikė stojamuosius egzaminus į Juilliardo aukštąją muzikos mokyklą Niujorke. Ten buvo priimtas su stipendija ir taip pamažu susiklostė jauno atlikėjo muzikinis kelias. Beje, kaip tik dabar, baigdamas doktorantūros studijas, Edvinas rašo disertaciją apie vengrų kompozitoriaus Gyorgy Ligeti fortepijono muziką. Tačiau jau prisipažįsta laukiantis kito mėnesio, kai pagaliau nors trumpam grįš į Lietuvą.
Žvakių šviesa ir sniego kvapas
Rečitalio Niujorke išvakarėse E.Minkštimas sutiko duoti išskirtinį interviu „Gyvenimui“.
– Kaip nutarei vykti mokytis į Juilliardą ir ar tai atrodė įmanoma, ar tikėjaisi ten patekti? Ką davė ši patirtis?
– Patekti tikėjausi, nors tai yra labai sunku. Paryžiuje įgyta patirtis suteikė pasitikėjimo savo jėgomis. Tačiau jei klausi, ar tikėjausi gauti visą stipendiją ir pakliūti į doktorantūrą – tikrai ne. Be manęs, tik dar vienam lietuviui, jaunam pianistui Gabrieliui Aleknai, pavyko to pasiekti. O šiuo metu esu vienintelis Baltijos šalių atstovas Juilliarde. Smagu, kad lietuviai visur skinasi kelius (šypsosi).
Daugelis kompozitorių, kuriuos atradau Paryžiuje, atsirado ir mano repertuare. Išsiugdė ir atlikėjo patirtis, teko groti Lincolno centre, „Alice Tully Hall“, „Carnegie Hall“, su orkestrais ir solo, parengti daug solinių, kamerinės muzikos programų. Be to, prasiplėtė akiratis, susipažinau su daugybe jaunų talentingų kompozitorių, tokių kaip Ray Lustigas, Nico Muhly, Lukas Ligeti, Ryanas Francisas. Mano bendradarbiavimas su jais tik plėsis ir, tikiuosi, sukurs pagrindą jaunų talentų tarpusavio mainams.
Mano polinkis į šiaurietišką mitologiją, nostalgiją, poeziją, charakteris, kurį formavo ilgi žiemos vakarai, sniego kvapas, žvakių liepsna ir švarus nakties dangus, padėjo atrasti save muzikoje. Ne veltui meno repertuare dominuoja Johannesas Brahmsas, Franzas Schubertas, Fredericas Chopinas, Ferenzas Lisztas, Sergejus Rachmaninovas, Alfredas Šnitkė, Gyorgyo Ligeti, Belos Bartoko kūriniai. Ypač Brahmsas.
– Vis dar esi jaunas, bet jau gerai žinomas pianistas. Tačiau to kaina yra nuolatinis darbas. Ar niekada nesigailėjai pasukęs muziko keliu?
– Jeigu galėčiau rinktis dabar, pasirinkčiau tą patį kelią. Didžiuojuosi ir esu laimingas, nes mano profesija suteikia sielos sparnus, o muzikos grožis, kuriuo dalinuosi su kitais, teikia didžiulį džiaugsmą ir man.
– Kaip pats manai, kur slypi tavo sėkmės paslaptis?
– Tai kruopščiame darbas ir aistra tam, ką darau. Juk dalytis gali tik tuo, kuo pats tiki.
– Esi ir televizijos kanalo „Mezzo“ solistas. Papasakok apie savo darbą šiame projekte ir ką tau tai reiškia?
– Be abejo, šis darbas džiugina. Mano koncertų įrašai buvo pateikti „Mezzo“ kanalui Paryžiaus konservatorijos. Apie tai, kad įrašus kanalas pasirinko ir jie bus transliuojami, sužinojau daug vėliau. Man tai yra dar vienas simbolinis pripažinimas ir paskatinimas žengti į priekį, tobulėti.
„Meilė muzikai, meilė gyvenimui, meilė meilei“
– Ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui? Ką veiki laisvesnę minutę?
– Sportuoju, žaidžiu tenisą, važinėju dviračiu, plaukiu, žaidžiu krepšinį, skaitau, rašau, miegu (šypsosi). Kartais ir valgau. Pasirinkimas didelis...
Tiesą sakant, laiko lieka labai mažai. Kasdien atsakinėju į elektroninius laiškus, bendrauju su kitais muzikais, rašau disertaciją, lankausi koncertuose. O jų Niujorke – tik spėk dairytis...
– Ar lieka laiko meilei ir ar ji šiuo metu yra tavo gyvenime?
– Visuomet! Mozartas juk sakė – „Meilė muzikai, meilė gyvenimui, meilė meilei“. Tai juk neišsemiamas įkvėpimo šaltinis!
– Kokia turėtų būti mergina, kuri patrauktų tavo žvilgsnį? Kokia turėtų būti ta, su kuria norėtum praleisti visą gyvenimą?
– Neturiu šablono... Tiesiog turėčiau labai mylėti, žavėtis ir gerbti kartu. Tai tikrai įmanoma (šypsosi).
– Papasakok, koks buvo mažas Edvinas Minkštimas? Paklusnus, neklaužada ar nenustygstantis vietoje, ar būdavo bent vienas dalykas, kuris galėdavo jį sudrausminti?
– Labai gudrus, smaližius, tinginiukas ir svajotojas. Turėjau ir nemažą polinkį į mechaniką, ypač kai reikėdavo išardyti tėčio laikrodį ar sugadinti durų spyną. Padegti laikraščius su didinamuoju stiklu priešais saulę ar šaudyti iš laidynės buvo irgi svarbus užsiėmimas. Na, ir, be abejo, žaisti karą su kitais kiemo vaikais ir neatsilikti sporte (kvatojasi).
Namie groti sunkiausia
– Ar tau svarbi tokia sąvoka kaip namai? Ir ar jie dabar yra JAV?
– Jokiu būdu. Namai – Lietuvoje, Lietuvoje liko ir mano mama bei gauja draugų (šypsosi).
– Ko labiausiai Lietuvoje pasiilgai?
– Mamos, draugų, visų mylimų žmonių.
– Lapkritį bus tavo koncertas Vilniuje, Nacionalinėje filharmonijoje. Koks jausmas grįžti į tą erdvę, kurioje, jei neklystu, koncertavai pirmą sykį būdamas keturiolikos?
– Pirmą kartą grojau dar šešerių, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje. Tačiau su orkestru išties debiutas buvo Nacionalinėje filharmonijoje. Labai jaudinuosi. Namie groti – sunkiausia.
– Ko tikiesi išlipęs iš lėktuvo ir tvirtai atsistojęs ant lietuviškos žemės?
– Pamatyti savo vaikystės geriausią draugą, kuris atvažiuos pasitikti, įkvėpti lietuviško oro ir pamatyti taip gerai pažįstamus veidus. Reikia tikėtis, šypsosis (juokiasi).
Rasa Velijevaitė
