Jungtinėms Valstijoms bei Europos Sąjungai nepavyko pasiekti, jog Jungtinėse Tautose būtų pasmerkti Sirijos valdžios veiksmai, jėga slopinant opoziciją šalyje. Nepavyko pasiekti, jog būtų priimtas net elementarus Sirijos veiksmų pasmerkimas, jau nekalbant apie kokius nors rimtesnius pareiškimus.Kinija, o ypač Rusija jokiai bendrai pozicijai, smerkiančiai Siriją, nepritarė.
Rusijos atstovo Jungtinėse Tautose pavaduotojas Aleksandras Pankinas pareiškė, jog nežiūrint išaugusios įtampos, padėtis Sirijoje nekelia grėsmės taikai pasaulyje bei jo saugumui. Jo žodžiais tariant, pasaulio bendruomenės kyšimasis į Sirijos vidaus reikalus reikštų pilietinio karo kurstymą.
A. Pankino tvirtinimu, negalima paneigti to fakto, jog už neramumus Sirijoje atsakinga ne vien Sirijos valdžia, bet taip pat ir opozicija. A. Pankovas paminėjo kai kuriuos faktus, kai, sakykim, esą patys valdžios priešininkai užpuolė kariuomenės dalinius. Jis sakė: „Tikrą pavojų Sirijos saugumui kelia užsienio kyšimasis ir bandymas primesti konflikto sprendimą iš šalies.“
Visai kitokią poziciją išsakė Jungtinių Valstijų atstovė Jungtinėse Tautose Susan Rice. Ji pareiškė, jog Jungtinės Valstijos yra susirūpinusios nesibaigiančiais pranešimais apie prievartą Sirijoje bei jėgą, naudojamą prieš demonstrantus. Ji kalbėjo, jog žiaurūs prievartos aktai prieš beginklius demonstrantus rodo, jog šalyje nėra atsakingos už savo veiksmus vyriausybės, o Sirijos negalima laikyti pasitikėjimą keliančia tarptautinės bendruomenės nare.
S. Rice pareiškimui pritarė Prancūzijos atstovas Gerardas Araud. Jis ragino, jog Sirijoje būtų gerbiamos fundamentalios laisvės bei politinės teisės. Tarp jų teisė rengti demonstracijas bei gauti informaciją. G. Araud tvirtino, jog Prancūzija pasiruošusi tuoj pat padaryti viską, jog prievarta Sirijoje baigtųsi.
Pačios Sirijos atstovas Jungtinėse Tautose Basharas Ja'afari tvirtino, jog Sirijos valdžiai svarbi net ir vieno nekalto taikaus gyventojo gyvybė. Jis kalbėjo, jog vargu ar kas nors labiau rūpinasi savo piliečių gyvybių išsaugojimu nei Sirijos valdžia. B. Ja'afari teigė, jog Sirijos valdžia vykdo reformas bei sakė, jog tokie žingsniai, kaip ypatingosios padėties panaikinimas, buvo priimti palankiai daugelyje šalių, o tos valstybės, kurios šių veiksmų nepastebi, turėtų atsargiau vertinti padėtį.
Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus pavaduotojas B. Lynnas Pascoe tačiau pabrėžė, jog nežiūrint Sirijos valdžios pažadų vykdyti reformas, valdžios bandymai užgniaužti protestus stiprėja. Jungtinių Tautų žmogaus teisių organizacijos duomenimis, vien per praėjusį penktadienį – šeštadienį Sirijoje žuvo daugiau nei šimtas žmonių. L. Pascoe tvirtino, jog spaudos bei informacijos laisvė Sirijoje yra ribojama.
L. Pascoe tvirtinimai yra neabejotina tiesa. Sirija neįsileidžia į šalį užsienio korespondentų bei laiko užgniaužusi nepriklausomą žiniasklaidą. Žurnalistų gynimo organizacija bei daugelis kitų nepriklausomų organizacijų vienu balsu skundžiasi, jog Sirijos valdžia suiminėja žurnalistus, riboja internetą. Didžioji informacijos apie tai, kas vyksta Sirijoje, gaunama iš nepriklausomų stebėtojų, gydytojų bei eilinių gyventojų, kurie, bijodami persekiojimų, anonimiškai praneša užsienio žiniasklaidai apie tai, kas vyksta. Dauguma filmuotos medžiagos, kuria naudojasi Vakarų žiniasklaida, nufilmuota mobiliais telefonais bei permesta į internetą. Šie visi fragmentai turi būti patikrinti nepriklausomų šaltinių, bet Sirijos valdžios veiksmai tokios galimybės nesuteikia.
Kaip ten bebūtų, Jungtinės Tautos nesugebėjo rasti vieningos kalbos Sirijos atžvilgiu, ką ne taip seniai pavyko sprendžiant Libijos problemą. Tačiau būtent Libijos pavyzdys didele dalimi lėmė kai kurių valstybių, sakykim Rusijos, nenorą bandyti kaip nors įtakoti Siriją. Maskva jau seniai tvirtina, jog kariniai veiksmai Libijoje peržengia Jungtinių Tautų mandatą. Dėl to galima ginčytis, bet akivaizdu tai, kad vien oro smūgiai Libijoje padėties radikaliai nekeičia. Libijos sukilėliai ir toliau yra nepajėgūs perimti iniciatyvą ir nuversti Muammarą Gaddafi.
Be to, Libijos atveju, skirtingai nuo Sirijos, buvo labai aiški Arabų Lygos poziciją. Arabų Lyga buvo viena iš veiksmų, remiant sukilėlius Libijoje, iniciatorė. Tuo tarpu Sirijos atveju Arabų Lyga yra daug atsargesnė, o jos pareiškimai – daugiau bendro pobūdžio. Patys Vakarai taip pat nėra pasiryžę žengti toliau ūkinių sankcijų ir rimtai įtakoti įvykius Sirijoje. Afganistano, Irako ir Libijos pakanka atmušti norui dar ką nors papildomai keisti musulmoniškame pasaulyje.
Valentinas Mitė
