Su dideliu džiaugsmu perskaičiau Ernesto Parulskio publikaciją apie Lietuvos teatrų interneto svetaines (http://www.omni.lt/index.php?base/z_109103). Sveikinu autorių visų pirma su tuo, kad jis ryžosi žingsniui, kurį žengti derėjo seniai, bet kažkodėl niekas iki jo nesiryžo: profesionaliai apžvelgti Lietuvos teatrų interneto svetaines.
Kaip dažnai pasitaiko ir “popieriniais” atvejais, šis internetinis E. Parulskio kritinis straipsnis yra akivaizdžiai provokuojantis. Beveik kiekvienas straipsnyje pateiktas kategoriškas teiginys yra kviestionuotinas, provokatyvus ir diskutuotinas. Ir vis dėlto teigčiau, kad visi kritiko teiginiai yra itin vertingi, nes kiekvienas jų suteikia galimybę apčiuopti problemą, kurių, kaip visi supranta, lietuviško teatro internete yra apstu.
Taigi pradėkime nuo E. Parulskio teiginio, kad visi 23 Lietuvos teatrų turi susikūrę interneto svetaines. Šį teiginį autorius argumentuoja informacija, pasisemta, anot jo, iš puikiai tvarkomo Teatro ir kino informacijos centro tinklapio www.theatre.lt. Nenorėdamas sumenkinti minėtos svetainės kūrėjų nuopelnų, vis dėlto neskubėčiau skirti jiems tokius aukščiausius įvertinimus. Pasitaiko ir šioje svetainėje ir pasenusios, ergo melagingos informacijos. Ir čia jau kita opi problema, kas privalo labiau rūpintis tokios informacijos kokybe, - ar svetainės kūrėjai, ar patys teatrai.
Ir jau tikra netiesa yra E. Parulskio teiginys, kad visi Lietuvos teatrai turi susikūrę svetaines, kadangi Valstybinis Šiaulių teatras lig šiol jos neturi, ir vienintelė išsamesnė pozicija internete, skirta šiam teatrui (http://www.culture.lt/Lietuva/esme/page7.htm) jau keletą metų įkyriai skelbia pasauliui, kad šiam teatrui vadovauja ne aktorius Antanas Venckus, o aktorius Sigitas Jakubauskas. Čia būtų pravartu paminėti straipsnio finalinę auksinę autoriaus aksiomą “kuo labiau pavėpęs teatras, tuo blogesnė jo internetinė svetainė”, tačiau, nors ir didelė pagunda, bet ir po ja vargu ar derėtų beatodairiškai pasirašyti.
E. Parulskis savo straipsnyje yra visai priartėjęs prie pozicijų, kai koks importinis fondas jam tiesiog privalėtų užsakyti išsamų praktinį internetinių svetainių kūrimo vadovėlį Lietuvos teatrams - atvirai peršuosi į bendraautorius. Ir remdamasis šia egoistiška intencija iškeliu pagrindinę problemą: kokiam vartotojui yra skirtos Lietuvos teatrų internetinės svetainės?
Straipsnio autorius teigia, kad toks vartotojas yra teatralas - ne teatro profesionalas, o žmogus, 2-3 kartus per metus nueinantis į teatrą. Čia galima būtų paprieštarauti, kad žmogus, per metus 2-3 kartus “nueinantis” į internetą, vargu ar gali būti vadinamas “internetininku”, bet tiek jau to. Geriau paminėkime kitą autoriaus teiginį, kad teatrų interneto svetainė yra visų pirma įrankis. Įrankis, kuris atlieka kokią funkciją? Jeigu jis skirtas žmogui, retkarčiais per klaidą užeinančiam į teatrą, tai viena. Jei teatro fanas, žiūrintis po kelis sykius tą patį spektaklį, tai jau kita. Jeigu tai žmogus, kuris apskritai nevaikšto į teatrą, tačiau godžiai domisi užkulisių gyvenimu, tai yra trečia.
Na ir neišmeskim už borto visai teatro profesionalų. Jų poreikiai irgi įvairūs: visi nori gražiai atrodyti ir visi nori turėti iš to naudos. Jeigu sujungsim į viena visas šias funkcijas, gautume tokį “šveicarišką peiluką” kurio visos “geležtės” netilptų nė į vieną interneto serverį.
Taip pat labai kvestionuotina idealios teatro svetainės vizija, kuriai straipsnio autorius skyrė nemažai straipsnio ploto. Neminėdamas smulkmenų, galėčiau tik pateikti realią išvadą: tokiam vienetiniam idealiam kūriniui pagaminti ir aptarnauti reikėtų visos komandos, anot E. Parulskio, talentingų ir nepigių žmonių, kurie intensyviai dirbtų kiaurą parą. Taip, esant patogiai administravimo sistemai, pats tinklapio aptarnavimas užima tikrai nedaug laiko. Tačiau visos informacijos, skirtos tinklapio atnaujinimui, surinkimas ir paruošimas reikalauja dešimt kartų daugiau sąnaudų. Ir kad tinklapis būtų atnaujinamas kasdien, ir ne automato, o žmogaus - tai reikalauja ne tik specialių žmonių, o specialių tarnybų ir specialių investicijų.
Ir čia prieinama prie esminės šios išplėstinės replikos dalies. Iš tikrųjų teatrams reikalingos ir naudingos tik tos svetainės, kurios pritraukia į teatrų sales papildomą skaičių žiūrovų. Ir viskas. Visi kitos papildomos šių “įrankių” funkcijos yra skirtos tik tiems, kurie, kaip ponas Ernestas, “gyvena” internete. O tokie, kaip žinoma, sugeba tik porą kartų per metus elektroninius vaizdelius interneto portaluose iškeisti į gyvą vaizdą teatro scenos portale ir konkurencijos sąlygos čia nepalyginamos.
Tačiau teatrai iš tikrųjų neturi jokio elementaraus supratimo, kam jiems reikalinga svetainė internete. Teatralų (turiu galvoje profesionalus) logika elementari: toks daiktas - tai duoklė šiuolaikiškumui, madai, techniniam progresui. Kaip kopijuoklis, kaip kompiuteris ir fakso aparatas, kaip mobilusis telefonas. Kaip prestižo atributas. Turi būti - ir viskas. O kam? Jie to nežino, nesigilina ir nenori žinoti.
Ir tuomet atsiveria pagrindinis lietuviško teatrinio inteneto paradoksas. Aiškinu: kiekvieną darbą privalo dirbti savo srities profesionalai. Interneto svetaines kuria interneto specialistai. Joms informaciją teikia teatrinės informacijos specialistai. Svetainių aptarnavimą vykdo šiam darbui paruošti darbuotojai. Šios trys grandys reikalauja normalaus darbo apmokėjimo, plius išlaidos technikai ir paslaugų tiekėjams.
Joks Lietuvos teatras (išskyrus, ko gero, ir tik iš dalies - Nacionalinį dramos, galbūt dar Nacionalinį operos) neturi savo struktūrose jokių pareigybių ar padalinių, skirtų informacijos apie teatrą skleidimui internete. Svetainių paruošimą ir dizainą teatrai, dantis sukandę, už nemažus pinigus užsako komercinėms firmoms. Šios firmos, vienąkart patalpinusios informaciją, nevykdo tolesnio informacijos atnaujinimo. Jeigu svetainė senoviška, t.y. be administravimo galimybės, tai informacijos atnaujinimas vykdomas už atskirą mokėjimą ir nereguliariai. Tokios svetainės jau po poros mėnesių tampa brangiu teatro įvaizdžio internetiniu antkapiu.
Jeigu svetainė yra modernesnė ir joje yra numatyta ir administravimo galimybė, ir gyva duomenų bazė, tai teatre privalėtų būti žmogus, tokį darbą dirbti sugebantis. O kaip būna iš tiesų? Teatro internetą dažniausiai tvarko darbuotojas, kurio darbo instrukcijoje nėra nė žodžio apie internetą ir kompiuterius. Vadinasi, šis darbas dažniausiai vykdomas pripuolamai, atmestinai ir nemokamai. Iš čia ir rezultatas.
Tai vis dėlto kam teatrams reikalingos interneto svetainės? O gal yra teisus Antanas Venckus, kuriam yra nusispjauti į tai, kad kažkurioje virtualioje erdvėje jo teatrui vadovauja ne jis, o jo kolega? Kaip paaiškinti teatralams, kad internetas jiems yra reikalingas?
Galėčiau išplėtoti šią mintį, bet pataupysiu ją tam atvejui, jeigu E. Parulskio būčiau pakviestas bendraautoriumi minėtam mitiniam vadovėliui. Pasakysiu tik tiek, kad internetas - tai ne tik pramogavimo ir reklamos, bet ir bendravimo erdvė. Toks bendravimas galėtų būti ir Teatro su žiūrovais, ir atvirkščiai.
Negaliu nepažymėti, E. Parulskis savo straipsnyje sumetė į krūvą visas lietuviškų teatrų svetaines - ir valstybinių, ir nevalstybinių, ir mėgėjiškų. Ir dramos, ir šokio, ir lėlių. Taip pat jis nepastebėjo dar vieno svarbaus kriterijaus: yra svetainės, kurias teatrai užsako pagaminti profesionalams, o yra tokios, kurias teatralai nuo pradžios iki galo kuria patys. Tuomet ir atsiranda tie estetiniai akibrokštai, kurie taip erzina profesionalo akį. Tačiau būtent tokios svetainės (turiu galvoje abiejų lėlių teatrų, Kauno ir Vilniaus) labiausiai kaip įrankis vykdo savo funkcijas.
Ir patarčiau straipsnio autorių atkreipti dėmesį į labai svarbią tokių “atgrubnagiškų” svetainių kūrimo aplinkybes. Vargu ar ką nors kita galima sukurti, turint 300 mHz “Pentiumą” su 14 colių VGA monitoriumi ir su tokia “žagre” kaip “Front Page Express” - būtent tokiomis sąlygomis kuriamos kai kurios lietuviškų teatrų svetainės. Manau, kad gerbiamas profesionalas tai supras. O neprofesionalams palyginimui patarčiau įsivaizduoti Maestro Donatą Katkų, grojantį pusiniu Odesos gamyklos gamybos smuikeliu, sakykim, Vivaldi - vargu ar kas išdrįstų tokiu atveju reikalauti ypatingo efekto…
Ir užbaigdamas šias padrikas, bet labai aistringas pastabas, vis dėlto noriu dar sykį primygtinai pabrėžti, kad E. Parulskio kritinis straipsnis apie Lietuvos teatrų interneto tinklapius yra labai svarbus ir vertingas reiškinys. Jis teikia vilčių, kad šioje srityje atsiras bent jau šiokia tokia nuomonių ir patirties kita, išryškės kriterijai ir bus bent šiek tiek aiškumo. Juk problemos, išvardytos minėtame straipsnyje, liečia visą kultūros informacijos pateikimo internete patirtį.
