Prabėgus alinančioms vasaros atostogoms, užgriuvo rudens kultūrinis sezonas. Medaus per tą laiką nugarmėjo tiek daug, kad deguto, apsaugančio nuo katastrofiško apsalimo, susikaupė ir ne šaukštas, ir ne statinė... Nepamiršus, kad kiekvienos mašinos svarbiausia dalis yra stabdis, bus bandoma pradėti naują “degutinį” sezoną. Naujausioji deguto dozė (penktoji apskritai ir pirmoji šiame sezone) galėtų būti pavadinta taip: “Gulbės farvateriu”.
Iš bergždžio vasarojimo teko sugrįžti į sausakimšą Vilnių. Iš kultūrinių naujienų pliūpsnio patraukė akį pranešimas: viena iš Neryje plūduriuojančių “skulptūrinių” gulbių sumanė nuplaukti pasroviui. Nuėjau pažiūrėti - išties. Plūduriuoja sau lenktakaklė gražuolė žemiau parodinės zonos, t.y. už Liubarto tilto, ir iš tolo nesuprasi, ar ji artefaktinė, ar tikroji. Beveik kaip legendoje apie Pigmalioną - atgijo ir nuplaukė, kur norėjo. Tačiau mūsų tautiniai pigmalionai, užuot įsimylėję savo atgijusį kūrinį, skelbia reikalavimus dėl daugiatūkstantinės kompensacijos. Nenori įsiamžinti legendoje, ir tiek.
Gedimino prospektu nušliuožė Sostinės dienų karnavalas. Pirmosiose eisenos gretose - samdyti karnavalininkai ir ugnies spjaudytojai iš Senamiesčio teatro trupės. Dirbtinio entuziazmo pliūpsniai. “Drakonai” iš senų kilimų bei ištepliotų skudurų ant dyzelino dūmais dvokiančių ratuotų griuvenų. Piemeningos “romėnų kohortos” iš Kino studijos sandėlių. Nuogomis šokėjų kojomis besidžiaugiantys pučiamųjų orkestrai. Visa užgožia marios išradingumo, karnavalinėms reikmėms panaudojant tūstančius žydros spalvos maišų šiukšlėms. Retų eitynes stebėjusių turistų kamerų objektyvai tolydžio darniai ir pasyviai linko grindinio link...
Čia pat, greta Neryje plūduriuojančių “vandens skulptūrų”, išdidžiai kaip Burokevičius ir Jarmalavičius per teismą tebestovi Žaliojo tilto figūros. Jas ir kitus socrealizmo šedevrus vėl pradėjo uiti tautiniai fundamentalistai. Ypač paminklą Petrui Cvirkai.
Buvo pastebėtas toks istorinis dėsningumas: kai valstybėje prasidėdavo negeri dalykai, visuomenė pirmiausia pradėdavo persekioti žydus, šunis ir paminklus. Dabar žydai mūsų krašte, kaip parodė pastarieji įvykiai, toli gražu nėra ujamųjų sąraše. Ypač kandūs ir brangūs šunys, nors ir pakramsnoję tautą, taip pat neliko be užtarėjų - ir valdžios struktūrose, ir šešėliniame versle, ir tarptautiniuose sluoksniuose.
Iš tų, kas nesugeba patys apsisaugoti, beliko sovietiniai paminklai. Šnekama, kad anuos du vyrus, kurie ant Žaliojo tilto stovi apsikabinę, saugo “žydrosios” mažumos. Esą tai vyriškos meilės, kuri, kaip žinoma, yra stipriausia, simbolis. Na, o kuo tokiu atveju bronzinis Petras iš Klangių kaimo prastesnis?
Na, kas iš to, kad savo romanui dvi konjunktūriškas pabaigas buvo prirašęs - vieną “buržuazinę”, o kita “sovietišką”. O kad tribūnoje stovėjo ir pasirašinėjo kur nedera - tai ne jis vienas. Užtat legenda mini, kad “Žemės maitintojos” autorius gavo galą ne kaip kitaip, o aistringos meilės siautuly, užgulęs savo autoritetu ne tokį svarų kaip jo, bet gana simpatišką moterišką talentą... Na ką, tikri vyrai iš “Suokalbio” kavinės (jei tokių dar yra), - ar apginsim savo simbolį, ar ne?
Štai ir teatralai šiemet pabudo iš vasaros miego daug anksčiau nei anuomet - ne per pirmąsias pūgas, o net dar nesibaigus bobų vasarai. Žiūrovus į teatro mūzos Melpomenės šventyklas bandoma prisivilioti plakatais, kurie demonstruoja įvairias manipuliacijas su apnuogintu moterišku speniu. Už panašią “reklamą” bet kuri sekso reikmenų parduotuvė ar striptizo baras būtų tuoj pat diskvalifikuotas. O teatras, prašau, - ne.
Užtat iš už “mažosios balos” (t.y. iš Švedijos) atskriejo džiugi kiekvieno tautiečio širdžiai žinia: per Oskaro Koršunovo spektaklio premjerą Stokholme švedai nuo drastiškų erotinių vaizdelių alpo kaip gimnazistės per abitūros balių. Tai bent davėm garo! Ką gi tokio ypatingo pagarsėjęs mūsų “šopingo ir fakingo” meistras sugebėjo parodyti švedams, kurie dar prieš tris dešimtmečius legaliai mito sultingiausiais pornografijos industrijos produktais?
Tai bus paslaptis. Kaip paslaptis yra ir tai, ką Eimuntas Nekrošius parodė rusams Maskvoje savo spektaklyje “Vyšnių sodas”, dėl ko tie lig šiol pasirengę mokėti už bilietus po kelis tūkstančius rublių ir kentėti net šešias su puse valandas trunkantį reginį. Mūsų teatriniai gandai šio fakto nesiryžta nei paliudyti, nei įvertinti. Įdomu, ar panašaus patriotiško atsiliepimo sulauks ir G. Verdi “Makbetas”, kurį minėtas didžiausias mūsų teatro autoritetas Maskvos “Bolšoj” teatro scenoje nenumaldomai ridena premjeros link?..
...Pamažu mūsų sostinėje užima savo vietas akmeniniai ir bronziniai mūsų istorijos personažai. Pasirodo, jie beveik prieš dešimtmetį miesto dailininkės Dalijos Rudytės ir istoriko Alfredo Bumblausko parašais yra jau “prirašyti” Vilniaus aikštėse bei skveruose ir tik laukia savo eilės. Tačiau sulaukia ne visi. Štai aikštėje priešais Nacionalinį muziejų “apsigyveno” karalius Mindaugas, o kadaise buvo vos neapsigyvenąs poetas Vincas Mykolaitis-Putinas.
Jam užimti savo “gyvenamą plotą” sutrukdė ne politiškai nekorektiška pavardė, o... jo ranka. Mat skulptorius Gediminas Jokūbonis paminklo projekte išdrįso pavaizduoti tokią poeto ranką, kuri vienam anuometiniam dvigubam ministrui pasirodė pernelyg manieringa. “O juk tai buvo ne vien aristokratų luomo, o visos Lietuvos poetas”, - taip “svariai” argumentavo savo priekaištus paminklo rankai ministras. Ir poetas taip ir neapsigyveno Vilniaus aikštėje.
Užtat apsigyveno kiti, su teisingomis ir ryžtingomis rankomis. Nedera pervertinti ir šio fakto. Juk visi mes puikiai žinome, kad nėra nieko labiau laikino nei paminklai, kurie yra pastatomi amžių amžiams.
Kaip ir kiti sostinės artefaktai, jie anksčiau ar vėliau nuplauks laiko upe pasroviui skulptoriaus Mindaugo Navako sukurtos klajoklės gulbės farvateriu.
http://www.geocities.com/jul_on_net
