Vos keleto Mindaugo karūnavimo jubiliejaus minėjimo dienų rezultatas - neatpažįstamai pasikeitęs mūsų sostinės reprezentacinis veidas. Gražu, ir tiek. Tačiau būtų išties neteisinga nepastebėti, kad greta naujųjų paminklo, prospekto ir tilto, kurių atidengimo ceremonijas nuspalvino Dainų šventės aidai, liko nepastebėtas dar vienas, bene svarbiausias iškilmių akcentas.
Ir negalėjo būti pastebėtas, nes jo tiesiog nebuvo. Ogi turėjo būti. Apie tai - ketvirtoji saikingo išdegutavimo dozė, kurios pavadinimas būtų toks: "Laiko ženklai - karūna ir vainikas".
Nuo Bulhako laikų fotografai stengiasi įamžinti Vilniaus vaizdus. Dabar, sulig “Fuji” revoliucija, fotografuojančių Vilnių - tūkstančiai. Ir visi jie žino, kad, kaip ir prieš šimtmetį, užfiksuoti tikrai unikalius "laiko pėdsakus" mieste nėra lengva. Antai pastarojo jubiliejaus tikras "laiko pėdsakas", jo vizitinė kortelė tėra viena: be abejonės, tai floristinė "Mindaugo karūna" prie Prezidentūros.
O iš tiesų juk Mindaugo karūnavimo jubiliejaus iškilmes turėjo vainikuoti ne ši gėlių karūna, o kitas "laiko pėdsakas" - vainikas ant atstatomų Valdovų rūmų stogo kraigo. Juk šių statybų ištikimas globėjas Algirdas Brazauskas dar 2001 m. rudenį, sugėdinęs rūmų atstatymo skeptikus, pareiškė, kad 2003 m. liepos 6 d. jau turėtų būti dengiamas atstatytų Valdovų rūmų stogas.
O dabar - ne tik stogo, bet ir sienų kol kas nematyti. Kažkur tariamo vainiko lygyje jo vietoje šviečia ant statybinio krano pergalingai iškelta Panevėžio statybų tresto emblema. Brazausko kadaise sugėdinti skeptikai galėtų piktdžiugiškai pakrizenti, bet... praktiškai nebeliko skeptikų. Nes ta pati emblema vainikuoja ir visas kitas pergalingas jubiliejines Vilniaus statybas.
Netgi solidžiausia tarp valdoskeptikų (darinys iš žodžių "valdovų rūmai" ir "skepsis") figūra istorikas Alfredas Bumblauskas paliko amžiaus statybų oponentų gretas, įtikintas neginčijamų argumentų. Nes ir jam, kaip ir daugeliui kitų, tapo akivaizdu, kad, nepaisant jokio skepsio, anksčiau ar vėliau Valdovų rūmai tikrai stovės.
Ir taip normalu, taip įprasta, kad dar nepasirodžius nei rūmų sienoms, nei rūmų stogui, jau prasidėjo nervingos būsimojo ploto dalybos - beveik kaip E. Riazanovo filme "Garažas" (įdomu, ar Valdovų rūmuose bus garažas). Tačiau ir šitas nesolidus šurmulys, kaip ir visi kiti ūkanoti šios statybos užkulisiai, bus neišvengiamai nuplauti į užmarštį galingų istorijos vandenų. Ir liks tik Valdovų rūmai, kuriais didžiuosis tauta. Čia peršasi išvada, kad apskritai kiekvienas memorialinis akcentas stovi ant tokio moralinio pamato, kuris yra visiškai priešingas šio akcento deklaruojamoms moralinėms vertybėms.
O tai, kad Brazausko pažadai valdoentuziastams vėl lieka neištesėti, tuo nieko Lietuvoje nenustebinsi. Juk jis ne pats savo pažadus įgyvendina. Tačiau jeigu jis jau pasakė, kad neleis pravalgyti mūsų istorijos, tai jau šventa. Štai jau ir turime nepravalgytus tiltą, paminklą ir prospektą. Turėsime ir Valdovų rūmus.
Supratote, ž[email protected]
