Koks saulės spindulys be tamsaus šešėlio? Kokia melodija be pauzės? Kokia medaus statinė be deguto šaukšto? Tad pirmąjį "deguto šaukštą" skiriu ką tik nušurmuliavusiai Dainų šventei, karaliaus Mindaugo karūnavimo iškilmėms ir su visu tuo susijusiems sostinės įvykiams. Pavadinčiau jį "Teatrališkasis gambitas sostinėje".
Išties Vilniaus centras pavirto didžiule šachmatų lenta. Dabar jau čia turime Karaliaus figūrą (Mindaugo), Karalienės (Barboros, Vokiečių gatvėje prie ŠMC), turime Bokštą (ant Gedimino kalno), Žirgą (Gedimino paminklo) ir Rikį (patį paminklinį Gediminą). Galima jau pradėti ir partiją: pvz., baltieji (arba juodieji, žalieji, raudonieji ir t.t.) pradeda ir kažkas neišvengiamai laimi.
Iš visų šventinių renginių, kaip ir derėjo laukti, populiariausias buvo naujo tilto atidarymas. Prabėgus trisdešimčiai metų po to, kai čia apvirto pontonai ir skendo vilniečiai, minios vėl galės saugiai brautis į kitą Neries krantą Sporto rūmų link klausytis importinio popso.
Jeigu Sporto rūmai taps Gariūnų filialu ar sugrius, galės brautis baseino link. Jeigu baseinas taps Gariūnų filialu ar prasmegs, galės brautis "Lietuvos ryto" krepšinio aikštyno link. Jeigu aikštynas sudegs arba sprogs, galima bus brautis futbolo stadiono link. Jeigu futbolas nukeliaus į Kauną arba stadionas bus nušluotas sirgalių, publika galės pajudėti Gariūnų link. Arba atvirkščiai - galima bus perkelti Gariūnus čia.
Per tilto atdarymo iškilmes deramai pagerbti pagrindiniai jo atsiradimo kaltininkai - premjeras Algirdas Brazauskas ir meras Artūras Zuokas. Tačiau pagrindinis šio urbanistikos šedevro autorius architektas Vladas Treinys kažkodėl lig šiol lieka visuomenės dėmesio šešėlyje.
O jo kūrybinė biografija ypatinga ne tik minėtuoju tiltu ir netgi ne tik modernaus kalėjimo Vilniuje neįgyvendintu projektu. Gerbiamas architektas yra kilęs iš garsios teatralų šeimos: mat jo tėvas rašytojas Pranas Treinys ilgus metus buvo Lietuvos valstybinio akademinio (dabar - Nacionalinio) dramos teatro direktorius. Teatriniai genai neišvengiamai kamuoja ir gerbiamą architektą. Tačiau jo kūrybos tilto atidarymo spektaklis, deja, įvyko be pagrindinio personažo, t.y. be jo paties.
Teatrališkų momentų buvo apstu ne tik naujojo tilto atdaryme, bet ir visoje praėjusio savaitgalio švenčių ir iškilmių šachmatinėje partijoje. Prisiminkime, kad karalienės Barboros paminklas vaizduoja ne tiek istorinį asmenį, kiek aktorės Rūtos Staliliūnaitės sukurtą Barboros personažą iš legendinio spektaklio - to tikrai nežino čia pat dienomis ir naktimis bemedžiojantis "žolę" bei "vitaminus" jaunimėlis.
Teatrinių bruožų neišvengė ir naujasis paminklinis Mindaugas. Įdėmiai įsižiūrėjus į jo veidą, drąsiai galima pasidžiaugti, kad sostinėje atsirado monumentas, atspindintis ir mūsų garsaus aktoriaus Regimanto Adomaičio bruožus. Jis sugebėjo net du kartus (vienąkart Akademiniame dramos teatre, kitąkart - Valdovų rūmų rūsių aikštelėje) sukurti du skirtingus Mindaugo personažus toje pačioje Justino Marcinkevičiaus istorinėje dramoje. Toks sceninis žygdarbis tikrai vertas paminklo ir štai jis jau stovi.
O netoliese stūkso ir bronzinis Boriso Dauguviečio biustas, vaizduojantis jį patį. Pamėginkime šių paminklinių teatralų akimis pažvelgti į praeito savaitgalio šventinius renginius sostinėje. Iš jų tikrai būtų sulaukta nemažai kritikos.
Juk turime tokį nemažą būrį patyrusių ir pasižymėjusių teatro režisierių. Antai Eimuntas Nekrošius neseniai ir visai neprastai režisavo kelis Vasario 16-osios renginius. Oskaras Koršunovas, sprendžiant iš jo spektaklio "Oidpas Karalius", tikrai sugebėtų sukurti efektingą ir įsimenantį masinį renginį, vertą netgi olimpinių žaidynių, ką jau kalbėti apie "Baltaragio malūną" ir visas Dainų šventės klumpakojų, sutartinių ir užstalės dainų dienas. O Rimas Tuminas, o Gintaras Varnas - kodėl jų gigantiškų sumanymų niekas neišleidžia į sostinės aikštes, prospektus ir parkus?
O ką dabar regėjome per Dainų šventę? Vėl Ansamblių vakaras visiškai neparkiškame Kalnų parke, Šokių diena stalinistiniame stadione, uždarymas po rūdijančia Vingio parko kriaukle, Folkloro diena Sereikiškėse prie skubomis užmaskuoto alkoholikų ir varnų nutupėto paviljono...
Šventės išvakarėse buvo tikrai gera žvelgti į Liaudies kultūros centro direktorių Juozą Mikutavičių, smagiu šokio žingsniu pasišvilpaujant žengiantį į darbą. Juk šįsyk visus komercinius Dainų šventės reikalus jis perleido viešajai įstaigai "Tikra produkcija". Kita vertus, pati šventinė produkcija, t.y. šventės renginiai, buvo ne tik gerokai pamirkyta lietaus, bet ir pakvipusi sovietinių tradicijų naftalinu.
Galbūt Dainų šventės intonaciją ir stilistiką išties padiktavo komercinis-eksportinis šventės pobūdis. Komercijos ypač buvo daug Folkloro dieną. Po visais krūmais ir paminklais šventės dalyviai, atvykę iš nukamuotos provincijos, prekiavo viskuo, kuo galėjo - drožiniais, nėriniais, mezginiais, kepiniais ir t.t. Nebuvo tik tų, kas visa tai pirktų, nes visi buvo tokie. Kai kurie netgi griežė, pasidėję priešais vargetos kepurę. Tokios savotiškos komercijos ankstesnės šventės tikrai dar nepraktikavo. Užtat kitomis šventės dienomis pardavėjų buvo nedaug - juk ne kiekvienas jų galėjo išpirkti prekybos vietas, kainavusias po 2000 litų.
Ir paskutinė pastaba: naujųjų Gedimino prospekto bei karaliaus Mindaugo tilto atidarymo iškilmėse šalia A.Brazausko ir A. Zuoko akivaizdžiai trūko Vairos Vikės-Freibergos figūros. Manau, jeigu Latvijos prezidentei būtų iš anksto pranešta, kad ten nebus Rolando Pakso, ji tikrai būtų dalyvavusi.
Štai pradžioje tiek deguto - užtat kiek medaus...
