Prisipažinsiu atvirai, kad antrąjį ir trečiąjį "šaukštus" kabinu su šiokiu tokiu sielos nerimu. Nes pasirinktosios temos tikrai nelengvai pasiduos "išdegutavimo" procedūrai. Tai Jono Vaitkaus naujausio kino filmo "Vienui vieni" apie pokario Lietuvos rezistenciją europremjera, taip pat paskutinis telepublicisto Audriaus Siaurusevičiaus "Spaudos klubas" apie tai, ar lengva būti lietuviu.
Šaukštas Nr. 2: "Šaukštas po vakarienės"
Pradėsime nuo "lengvesnio" dalyko, t.y. nuo TV laidos. A. Siaurusevičiui režisūros talento tikrai nestinga (ir humoro taip pat). Jo sukviestoje ir vadovaujamoje nepilno kvorumo "paskutinėje vakarienėje" mūsų intelekto apaštalai mėgino kalbėtis apie tai, kas yra šiuolaikinis lietuvis. Ir kažkaip į diskusijos objektų sąrašą visai neįėjo tai, kad nemaža dalis laidoje dalyvavusių proto bokštų turėjo visai nelietuviškas arba šiek tiek nelietuviško skambesio pavardes.
Todėl visas pokalbis netrukus nusidažė komizmo atspalviu. Buvo diskutuojama apie gimtąją kalbą ir Europos Sąjungą, apie patriotizmą ir pilietiškumą, apie Rūpintojėlį ir apie Vytį, netgi buvo diskusija dėl diskusijos.
Tačiau taip ir nebuvo įvardytas pagrindinis diskusijos objektas: kas gi yra ta sąvoka "lietuvis" - ar tai šalies gyventojas, ar kilmė, ar priklausymas tam tikrai kultūrai, ar dar kažkas. Kodėl taip vyko? Ogi todėl, kad visi (arba beveik visi) diskusijos dalyviai be mūšio pasidavė žodžio "lietuvis" magijai, kaip tai atsitinka ir buitiniame lygmenyje."Lietuviais esame mes gimę", kaip sakė vokietis Zauerveinas.
Taip pat niekas diskusijoje neprisiminė ir to fakto, kad daugelio mūsų sąmonėje sąvoka "lietuvis" dar neseniai reiškė ir "tautybę", t.y. nelemtąjį stalinistinių anketų "penktąjį punktą", kuris išsaugojo teisę į egzistavimą ir dabar laisvę atkūrusios Lietuvos piliečių pasuose.
O ar visi žino, ar prisimena, kaip tas "penktasis punktas" buvo pildomas? Ogi pakankamai laisvai, praktiškai vien dėl noro ir apsisprendimo. Taip per žmogaus lytinio brendimo amžių nuo mūsų nutolusioje Sovietų Sąjungoje atsirasdavo lietuvių, kurių protėvių vos ketvirtadalis turėjo sąsajų su Lietuva, taip atsirasdavo rusų, kilusių iš baltarusių ir lenkų, taip atsirasdavo žydų, nemokančių nei jidiš, nei hebrajų kalbos, ir t.t., ir pan.
Šaukštas Nr. 3: "Blood" ir "bl**d!"
Kaip į lietuviškumo problemą mes vis dar žvelgiame pro "penktojo anketos punkto" langelį, taip į pokario Lietuvos rezistencijos kinematografinį atspindėjimą - pro filmo "Niekas nenorėjo mirti" prizmę. Tuo teko įsitikinti kitą dieną po Mindaugo karūnavimo iškilmių Vilniuje, sausakimšoje kino teatro "Vingis" (nesiverčia liežuvis kitaip pavadinti) didžiojoje salėje.
Žiūrėjau filmą, klausiausi po filmo liaupsinančių kalbų ir meldžiau Dievo: kad tik niekas šia iškilminga proga nepradėtų koneveikti garsios Vytauto Žalakevičiaus juostos, nes tai būtų visiška istorinė ir estetinė neteisybė. Bet nesusilaikė. Iškoneveikė. Esą anas filmas "aukštino stribus"...
Naujausias J. Vaitkaus kino kūrinys įstabus visų pirma tuo, kad jį pažiūrėjus ilgai neišnyksta stulbinantis pojūtis. Pojūtis, kad tai pirmas Lietuvoje po ilgų metų pertraukos TIKRAS mūsų kino filmas. Ir ne dėl nespalvotos juostos faktūros (tai irgi svarbu). Ogi dėl to, kad tai yra autentiškas meninis bandymas kalbėti apie tuos esminius dalykus, apie kuriuos, regis, privalėtų byloti menas, vykdantis jam priderančią visuomeninę funkciją.
Tarp elitinės publikos salėje buvo pastebėta ir keletas senojo Lietuvos kino autoritetų. Žvelgiant jų akimis, buvo akivaizdu, kad filmas "Vienui vieni", netgi jeigu jam negaliotų jokie politiniai draudimai, anuomet niekada nepraeitų griežtų kinematografiškų meninių kriterijų skaistyklos. Tačiau šis "šaukštas" nėra kritinis straipsnis. Jeigu kam įdomu - paskaitykite Vaido Jauniškio recenziją <...>
Beje, pasirodė, kad ir pats režisierius J. Vaitkus visų pirma akcentuoja filmą kaip pilietinį poelgį, o tik paskui kaip meno kūrinį. Tai kodėl gi šis filmų kūrėjų poelgis palieka tokį gilų įspūdį?
Regis, J. Vaitkus sugebėjo pats ir siūlo mums pažvelgė į slapto, pasmerkto ir užmiršto Lietuvos karo su Sovietų Sąjungos diktatūra istoriją visai pro kitą langą, nei tai darė kiti iki jo - nei V. Žalakevičius, nei R. Vabalas "Laiptuose į dangų". Tai šiuolaikinio, sunkiai laisvėjančio mūsų šalies individo žvilgsnis į tai, iš ko mes kilome ir kaip susikūrė mus supantis pasaulis.
Deja, mes dauguma, kad ir keista, vis dar nesugebame pažvelgti į tai, kokie esame ir kokie buvome, kitaip nei pro senojo pasaulio architektų iškirstus langus. Visa tai vyksta tuo metu, kai naujasis pasaulis jau lipa mums ant galvų, lenda pro nosis, gerklę, į skrandį, kai jis riedučiais, riedlentėmis ir bėginiais dviračiais laksto po gatves, iš visos senosios sovietinės "kultūros" išpažindamas tik rusišką keiksmažodį (skambantį kaip angliškas žodis "blood"), kurio, kaip ir kraujo, taip apstu J. Vaitkaus filme...
P.S. Beje, tūlas skaitytojas dėsningai gali pasiteirauti, ar šių žodžių autoriaus pase egzistuoja "penktoji grafa" ir kokį procentą kilmės sudaro tasai pase deklaruojamas "lietuviškumas". Galiu drąsiai prisipažinti, kad tokia grafa mano dokumente egzistuoja ir kad nuo senojo mąstymo stereotipų taip pat tikrai nesu laisvas (bent jau nebuvau, kai gavau pasą). O dėl kilmės, tai 50 proc. lietuvio man lyg tai jau tikrai garantuota. O gal ir daugiau - juk teisingai sako cinikai: tikrosios mūsų (mūsų tėvų, senelių, prosenelių, proprosenelių ir t.t.) kilmės paslaptis žino ir žinojo tik mūsų motinos, senelės, prosenelės, proprosenėlės, propropro...
