„Solistui svarbiausia – psichologinis pasiruošimas: žinoma, kartais reikia pabarti, bet iškart ir paglostyti“, – šypsosi vienas žymiausių šalies bosų ir vokalo pedagogų, balandžio 12, 13 d. kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus, ir būriu solistų švęsiantis savo jubiliejų, rašoma pranešime žiniasklaidai.
— Vladimirai, balandžio 12 d. Vilniuje ir balandžio 13 d. Kaune surengsite jubiliejinį koncertą. Gal galite šiek tiek papasakoti, ką ruošiate išskirtiniam vakarui?
— Koncerte dainuos puikūs dainininkai, mano mokiniai Vytautas Juozapaitis, Ieva Barbora Juozapaitytė, Ieva Prudnikovaitė, Kamilė Bonté, Arminas Skirvainis, Raimundas Juzuitis, Tadas Girininkas ir Alfredas Miniotas.
Kartu sugalvojome tokią programą, kurioje bus tiesiog auksinis repertuaras sopranams, mecosopranams, baritonams, bass-baritonams ir bosams. Taip pat puikus dirigentas Gintaras Rinkevičius, puikus orkestras, kuris fantastiškai groja, ir, žinoma, puiki naujosios LVSO koncertų salės akustika.
Su nekantrumu laukiu šio koncerto, buvimo scenoje – labai norisi išeiti į naują erdvę, nes ji tikrai įspūdinga.
Pirmojoje koncerto dalyje I. Prudnikovaitė, V. Juozapaitis ir aš dainuosime vokalinius ciklus, kurie retai atliekami ir publikai turėtų būti labai įdomūs.
Antrojoje skambės operų arijos. Gaila, kad koncerte negalėjo dalyvauti mano mokiniai Kostas Smoriginas ir Almas Švilpa, tačiau juos varžo pasirašyti kontraktai su užsienio operos teatrais.
— Kaip jau užsiminėte, Jūsų koncertas Vilniuje įvyks LVSO koncertų salėje. Dalyvavote salės atidarymo koncerte, kokie Jūsų įspūdžiai apie naująją salę?
— Salė absoliučiai fantastiška. Pirmieji mano įspūdžiai prasidėjo dar tada, kai salėje tebedirbo darbininkai. Tuomet su G. Rinkevičiumi ir kitais dainininkais vaikščiojome po salę ir bandėme jos akustiką – žiūrėjome, kaip garsas skamba skirtingose vietose.
Jau tada buvo aišku, kad skamba gerai – ir klausantis iš parterio, ir iš balkono, iš arti ir iš toli. Salė iš tikrųjų įspūdinga – man atrodo, publika ją jau pamilo. Šiuo metu tai tikrai viena iš geriausių koncertų salių Lietuvoje ir ne tik. Dėl to labai džiugu.
— Jūsų karjera įspūdinga – daugiau nei 80 vaidmenų operos pastatymuose, dar bene tiek pat stambios formos kūrinių, gastrolės visame pasaulyje. Ar kada nors gyvenime esate suabejojęs dėl dainininko kelio? Pasvajojote, kad galbūt norėtumėte veikti ką nors kita?
— Kadangi dainavau „Ąžuoliuke“, pradžioje buvo noras būti panašiam į Hermaną Perelšteiną, todėl mokiausi dirigavimo. Mano šeima gyveno labai kukliai, tad H. Perelšeinas įdarbino mane koncertmeisteriu.
Vėliau kartu su Vytautu Miškiniu mus paskyrė dirbti su jaunučiais. Per balso mutaciją visai nedainavau – taip išsaugojau savo balsą, paskui vėl pradėjau dainuoti. Atsakyti už 100–200 žmonių chorą yra labai įdomus, bet ir labai sunkus, kruvinas darbas.
Galiausiai baigiau dainavimą, iškart pradėjau ir dėstyti. Kai kam pedagoginis darbas yra labai sunkus, o aš nepavargstu, man gera, ir sekasi neblogai – matyt, esu savo vėžėse.
— Ar esate darboholikas?
— Man nesinori taip sakyti, bet visi kalba, kad darbų man reikėtų sumažinti perpus, kad liktų tiktai du etatai (juokiasi). Bet aš nepavargstu.
— Turite sukaupęs didžiulę patirtį. Atsigręžus atgal, ką galbūt darytumėte kitaip?
— Beveik niekada neatsisakydavau man siūlomų partijų. Dabar visgi galvoju, kad kiekvienas jaunas žmogus, kuris ateina į mūsų specialybę, turi labai aiškiai apibrėžti save. Jis negali šiandien dainuoti moderną, rytoj baroką, poryt klasiką. Jeigu yra labai intensyvus ir labai skirtingas repertuaras, tai kenkia žmogui.
Jeigu dainuoju W. A. Mozartą, tai turiu ir specializuotis ta linkme, palaikyti kitokią savo dainavimo manierą, techninę raišką. Lygiai tas pats su kitais kompozitoriais. Turiu ruoštis ir tame įsitvirtinti, o tam reikia laiko. Jeigu pakeliui bus kiti kūriniai – man tiesiog nepavyks.
Turėjau keletą mokinių – Renatą Dubinskaitę, Saulę Šerytę, kurios prieš keletą metų buvo sėkmingai nukreiptos į barokinę muziką, ir dabar puikiai ten jaučiasi – koncertuoja visame pasaulyje.
Man savo laiku turbūt padėjo tai, kad negavau dainuoti kraštutinių kūrinių, kurie labai skirtųsi savo stiliumi ir epocha – tai įvyko tiesiog organiškai.
Šalia vaidmenų operose nuolat buvau kviečiamas dainuoti stambių formų kūrinius – kantatas, oratorijas, mišias, requiem, simfonijas. Ši muzika man labai padėjo išlaikyti nuolatinę formą – tarp operų pastatymų stambių formų kūriniai yra kaip atgaiva, geras balso masažas, už kurį dar ir sumoka (šypsosi). Džiaugiuosi, kad ir G. Rinkevičiaus orkestras į savo programas nebijo įtraukti chorų ir solistų.
Pavyzdžiui, neseniai įvykusiame LVSO koncertų salės atidaryme skambėjo Gustavo Mahlerio Aštuntoji simfonija – joje dainavo aštuoni solistai, ir su visais vienaip ar kitaip man yra tekę dirbti.
G. Rinkevičius daug dėmesio skiria ir stambiai formai, ir gala koncertams, ir operų pastatymams – nebijo iššūkių, leidžia orkestrui pažaisti ir su džiazu, ir su roku. Man atrodo, taip žaisti priimtina – gyvenimas yra toks.
— Scenos artisto kelias dažnai būna nelengvas. Kas Jums padėdavo sunkiausiais momentais?
— Man padeda pasėdėti prie knygos, pagroti fortepijonu ar gerai išsimiegoti. Daugiau man iš esmės nereikia – net tais laikais, kai turėdavau po du-tris spektaklius per savaitę.
Organizmas pripranta prie tam tikro krūvio, jei jo nėra – jis degraduoja. Kuo dažniau būnu scenoje, tuo mažiau baimės ir streso. Būna, aišku, jaudulys prieš spektaklį, bet žengiu pirmus žingsnius į sceną, ir pradedu joje gyventi.
Poilsis geriausias be alkoholio, be cigarečių ir kavos – anksčiau labai daug jos gerdavau, ir tik sugadinau skrandį.
Daugiau daržovių, vaisių, mėsytė – ne dažniau nei kartą per dieną. Labai gerai, kai tave supa tavo žmonės: šeima, draugai, studentai. Tai yra poilsis.
Beveik kas antrą dieną būnu operos spektakliuose arba koncertuose – man tai taip pat yra poilsis ir kartu prabanga – labai branginu tai, kad visada galiu ateiti. Tai duoda gerą impulsą žvelgti į priekį.
— Panašu, kad po tiek metų scenoje savo profesijoje vis dar esate kupinas entuziazmo ir žingeidumo?
— Šiemet buvo J. Offenbacho operos „Hofmano istorijos“ premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Po premjeros manęs klausia: „Kaip Jums, pirmą kartą išgirdus?“ Sakau: „Kad aš žiūrėjau jau penktą kartą!“
Viską žinau: kaip dainuoja vienas ar kitas atlikėjų sąstatas, kaip diriguoja vienas ar kitas dirigentas, kur yra klaidos, o kur – gerai. Mano nuomonės ir patarimų klausia ir valdžia. Kas yra gerai, kas – labai gerai, o kas spektaklio nepapuošė. Na, būna ir taip – ką padarysi (šypsosi).
Jubiliejinis Vladimiro Prudnikovo koncertas įvyks 2024 m. balandžio 12 d. LVSO koncertų salėje ir balandžio 13 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje. Dirigentas Gintaras Rinkevičius.
Teksto autorė: Ieva Bačiulytė
