„Gimtadieniai man nėra svarbūs. Iki 18-os aš jų labai laukiau. Man kasdienybė, dirbant ir kuriant tai, kas man patinka, yra šventė. Tad gimtadienis – tiesiog paprasta diena. Didžiausia šventė man būna tada, kai aš pristatau kolekciją“, – šypsosi moteris.
Jau kelias dešimtis mados versle besisukančios kaunietės kurtus drabužius yra pamėgusi ne viena moterų karta. Jubiliejų atšventusi dizainerė kuklinasi – išgirdusi, kad atrodo gerokai jaunesnė, iškart nusijuokia. Jaunatviškumo jai prideda nuolat veidą puošianti šypsena ir nedingstantis entuziazmas.
Naujienų portale tv3.lt – pokalbis su Audrone Bunikiene apie prabėgusį gimtadienį, neblėstančia meilę kūrybai, pozityvumą ir šeimą, kuri taip pat yra didelė gyvenimo dalis.
Per kelis dešimtmečius Lietuvoje užsitarnavote savo vardą, sukūrėte ne vieną kolekciją. Kuris kurtas darbas jums mylimiausias?
Niekaip negalėčiau iš savo darbų atsirinkti vieno mylimiausio. Kartais pamatau savo kurtą suknelę ir grožiuosi, tačiau apsisuku, pamatau kitą rūbą, ir suprantu, kad ir šis mano širdyje užima svarbią vietą. Kiekviena mano kolekcija yra išmylėta, išbučiuota, išglostyta ir kiekviena vienodai mylima. (šypsosi)
Ar pati nešiojate savo kurtus drabužius?
Tik juos ir nešioju!. Kartais savo darbuotojų klausiu: ką mums reikėtų daryti, jei mes nesiūtume? Aš juk nieko neišsirinkčiau, neturėčiau ką nešioti! Atrodo, kai kuri pagal savo prizmę, tai tau labiausiai ir tinka.
O aš – visiška perfekcionistė. Aš arba nedarau, o jei darau, tai su milžinišku atsidavimu. Tarkim, užėjusi į mažą butiką Italijoje pamatau drabužį, kuris man labai patinka iš pirmo žvilgsnio. Bet aš, būdama priekabi, pamatau, kad va štai keliose vietose raukšlelės. Kai siuvame mes, tiek išdirbu, kad rūbas atrodytų ne kaip pasiūtas, o kaip skulptūra, kuria galėtume grožėtis.
Esu be galo atsidavusi savo amatui ir galiu pasakyti, kad kartais sau pavydžiu. Nes profesine prasme aš gyvenime tikrai esu įsėdusi į savo roges. Kai tau darbas patinka, eini per gyvenimą vien su džiaugsmu ir laime. Jei galėčiau grįžti į jaunystę, tikrai nieko nekeisčiau. Anksčiau norėjau būti ir medike, ir aktore, bet trečiasis mano pasirinkimas turbūt buvo pats geriausias.
Vienintelė vieta, kai nebegalvoju apie darbą ir kūrybą, yra lėktuvas, kada skrendu į užsienį.
Kaip dėl giminaičių – ar dažnai jie dėvi jūsų kurtus drabužius?
Tikrai ne. Dukroms nekuriu todėl, kad mūsų skoniai skiriasi ir aš tą suprantu. Jos yra jaunos, o aš kuriu per daug elegantiškai. Jei jos nešiotų mano rūbus, jas labai pasendinčiau. Joms siuvu nebent paltus arba vestuvines sukneles.
Kai mano jaunėlė dukra Martyna tekėjo praeitą rugsėjį, jai pati kūriau vestuvinę suknelę. Tą planuoju padaryti ir vasarą tekėsiančiai dukrai Ainei.
Nesu jaunimo mados dizainerė. Mano arkliukas yra elegantiškos moters drabužiai. Tikrai nepasitikėčiau savo jėgomis kurdama devyniolikmetei. (juokiasi)
Ar dar liko kūrybinių užmojų ir svajonių, kurių neįgyvendinote?
Turėjau svajonių, kurių jau nebeįgyvendinsiu. Savo metu turėjau saloną ir Panevėžyje, Šiauliuose, Klaipėdoje. Vešdavome didelius kiekius drabužių ir į Estiją, į Baltarusiją, Latviją, dažnai dalyvaudavau parodose užsienyje. Bet man visad norėjosi atidaryti savo saloną Romoje. Tačiau tai buvo toks utopinis dalykas. Tam, kad įžengčiau į Lietuvos rinką, teko dalyvauti visose parodose, renginiuose. Po kiek laiko mane pradėdavo atpažinti. Man nuvykus į Romą reiktų nueiti tą patį sunkų ir ilgą kelią, kad ten galėčiau atidaryti savo butiką.
Ši graži mano svajonė ir liko svajone. Tą galėtų padaryti tik didelės kompanijos, o aš tik mažytė „žuvelė“, kuriai, abejoju, kad pavyktų.
Bet esu labai patenkinta tuo, ką turiu. Mes visad ieškome Amerikos, nesuprasdami, kad ji čia pat.
Kas jums padeda išlaikyti tokį pozityvą?
Klientų šypsenos, jų grįžtamasis ryšys. Kai užsiimi didmenine prekyba, nematai tos reakcijos, kurią aš taip noriu matyti. Jūs manęs klausėte, ar gimtadienis man teikia džiaugsmą, bet man didžiausia palaima yra pamatyti išeinančią laimingą klientę. Kaip jos sako, su mano drabužiais tiesiog „skrenda iš laimės“. Tai man didžiausias džiaugsmas. Kai matai, kad kažką padarei laimingu, tada man būna didžiausia šventė.
Kokios drabužių tendencijos išsiskiria jūsų klienčių tarpe?
Dizainerių yra tikrai begalė Lietuvoje. Tačiau moterys, kurios mėgsta eleganciją, renkasi mane ir žino, kad gaus elegantišką drabužį. Aš pati tiesiog dievinu eleganciją. Tarkim, man net kai reikia vykti į kelionę, būna didžiausia problema, nes neturiu ką rengtis. Mano draugės visada stebisi: „Tu, neturi?“. Mano spintoje dominuoja elegantiški rūbai.
Didžioji dalis mano klienčių yra verslo moterys, tad jos nenori ypatingai ryškių spalvų, avangardo. Jos dažniau renkasi klasiką. Tačiau negaliu pasakyti, kad tai lietuvaitės. Tai – mano klientės.
Jūs nuotraukose – visada su plačia šypsena, nuolat spindite ir entuziazmu.
Tai visai nesuvaidinta. Nežinau, kaip man taip gaunasi. Aš netgi jei nukrentu ir užsigaunu, vietoj to, kad verkčiau ar liūdėčiau, mane užvaldo juokas. Man labai patinka perujiečių pasakymas, kad net jei tau kažkas blogai, visada šypsokis. Nes juk kai šypsaisi, savaime pritrauki žmones. Juk niekam nepatinka bendrauti su žmogumi, kuriam viskas blogai, kuris nuolat skundžiasi. Visi nori bendrauti su pozityviu. Taip ir užsisuka pozityvių emocijų ratas.
Man nuo pat mažens pozityvumas įaugęs į kraują. Mano tėvelis buvo toks pats pozityvus. Jis mokėdavo šypseną išspausti kad ir kas bebūtų. Kai kažkas negerai būdavo mokykloje, tėtis visad sakydavo: „vaikeli, žiūrėk, kad tik blogiau nebūtų“. Man, kaip ir jam, įtakos nedaro joks blogas oras. Man gali lyti, snigti, bet aš matysiu tik saulę.