Paroda „Nuo A iki 50“ Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėse „Titanikas“
Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų mokykla švenčia 65 metų veiklos jubiliejų, mokyklos dailės skyrius – 50. Logiška, kad apvalias sukaktis mokykla mini savo buvusių ir dabartinių mokinių paroda „Titanike“. Juk ji jau daug dešimtmečių „tiekia“ būsimus įvairių specialybių studentus Vilniaus dailės akademijai.
Kristina Stančienė
Nemažai skirtingų kartų lietuvių menininkų prieš studijas aukštosiose mokyklose dažniausiai yra išėję ir rimtą dailės pradžiamokslį legendinėje „čiurlionkėje“ – įgiję tvirtus akademinius pagrindus, išmokę elgtis su įvairiomis medžiagomis ir technologijomis, įvaldę formos dalykus. Profesionalumu, geru komponavimo, formos pojūčiu ar tiesiog ryškiais kūrybiniais gebėjimais spinduliuoja ne vienas parodoje eksponuojamas darbas.
Stebėtis lyg ir nėra kuo – ši mokykla iš tiesų specifinė. Juk meninės raiškos pagrindus suteikiančios keturmetės dailės mokyklos, veikiančios kiekviename didesniame Lietuvos mieste, savo veiklos kryptis apibrėžia aptakiai (kūrybiškumo skatinimas ir ugdymas, meno žinių pritaikymas įvairiose gyvenimo, profesinėse srityse, socialiniai dalykai – vaikų, paauglių užimtumas, etc.). Tuo tarpu „čiurlionkės“ misija buvo ir tebėra aiški – čia nuo senų laikų patenka gabiausi, „kiečiausi“, ir jų vėlesni likimai dažniausiai nulemti. Tai ne dailės studija, kur ateini tik atsigauti nuo griežtos, nykios vidurinės mokyklos atmosferos. Čia verda visas tavo gyvenimas, tokioje mokykloje augi visomis prasmėmis (žinoma, iš šalies sunku pasakyti, kiek tame prievartos, muštro, ribų ir taisyklių). Kartu gyveni tam tikrame vakuume, apsaugotas nuo „paprastos“ mokyklos pavojų, į kuriuos suaugę šiandien vis dažniau atkreipia dėmesį, mėgina juos išguiti, suvaldyti, „humanizuoti“.
Viena vertus, paroda, kurioje matai be galo daug pažįstamų pavardžių, kalbant paprastai, yra tiesiog miela, šilta, jauki. Pagaliau juk įdomu, kaip šalia solidaus, dabar jau žinomo ir gerbiamo menininko kūrinio atrodo jo vaikystės darbelis. Ekspozicija atskleidžia ir daugiau – kaip mokytojauja žinomi menininkai, ką jie teigia savo mokiniams, ar tarp jų užsimezga ryšys, kas iš viso to išeina... Pasirodo, tokioje mokykloje svarbu ir kryptingai kaupti mokinių darbus. Kaip matyti iš senesnių parodos eksponatų, po daugelio dešimtmečių jie gali tapti unikaliais dokumentais, kuriuose svarbu viskas – autorius, mokytojas, temos, motyvo ir laiko, socialinio, kultūrinio konteksto santykis. Nors tai lokali, plačiajai publikai gal ir ne itin įdomi problema, tačiau ne viena panaši institucija, rinkdama mokinių darbus, susiduria su keblumais – vietos stokos, pagaliau požiūrio. Vienos mokyklos tą daro kruopščiai ir nuosekliai. Kitos gina nuomonę, kad mokykla nėra muziejus; didžiausias jos siekinys – kokybiškas, vertingas ugdymas, dėmesys procesams, kurie vyksta šiandien, čia ir dabar. Tačiau natūralu, kad dabarties žiūrovui įdomesnis ne šių dienų mokinio kūrinys, bet to, kuris jau garsus, žinomas.
Regis, kalbant apie ryšį tarp praeities ir šių dienų, atsikleidžia ir esminiai meno mokyklos (nebūtinai šios konkrečios) veiklos parametrai. Tradicija, pastovumas (žinoma, derantis su naujovėmis ir eksperimentais) yra išlikimo garantas visomis prasmėmis. Institucija, kuri yra įaugusi į kraują ne vienai kartai, susiklostę jos veiklos principai daro įtaką (nebūtinai akivaizdžiai matomą, tačiau ženklią) visai šiuolaikinės dailės terpei. Žinoma, tradicinis, įprastas meninis ugdymas yra „pakopinis“ – esą tik išmokęs amato gali kurti. Galbūt jis ir senstelėjęs, spraudžiantis individualybes į griežtus rėmus, tačiau parodoje eksponuojami „akademiniai“ pavyzdžiai iš Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos fondų atrodo kaip atsvara dabar paplitusiam suvulgarintam meninio ugdymo ir paties meno supratimui – kaip puošmenos, dekoracijos ar būdo į gyvenimą žvelgti „kūrybiškai“, t.y. kaip į tam tikrą socialinį instrumentą.
Vaikų kūrybos parodos dažnai neturi pasisekimo. Jas vangokai lanko žiūrovai. Manau, ši paroda, bent jau menininkų bendruomenėje, turėtų būti gana populiari. Juk įdomu ne tik tai, ką rodo garsi mokykla, bet kaip ji prisistato, ką ir kodėl parodoje pabrėžia. Tačiau įspūdžiai apsilankius šioje parodoje labai nevienareikšmiai. Nežinau, ar jai ruošiantis nebuvo suformuluoti aiškūs tikslai, ekspozicijos struktūra, ar tiesiog norėta parodyti kone viską, ką per 50 metų yra sukūrę šios mokyklos mokiniai, reprezentuoti visų užduočių, technologijų rezultatus ir t.t. Nepamirškime, kad šioje mokykloje mokosi ne tik paaugliško amžiaus žmonės, bet ir vaikai, tad amžiaus, išmoktų dalykų, rezultatų prasme jos auditorija labai marga, sunkiai „surikiuojama“ į vieną aiškų ir aprėpiamą darinį.
Pirmo aukšto „Titaniko“ salėje veikia garbingų apdovanojimų nusipelniusių įvairių kartų „čiurlionkės“ absolventų paroda. Joje stengtasi sugretinti mokykloje išlikusius jų vaikystės kūrinius ir „brandaus“ meno pavyzdžius. Maždaug – štai ką pasėjome ir kas išaugo. Čia vertėtų pasakyti, kad mokymas, mokymasis ir jo rezultatai yra nenuspėjami. Ne visada iš dailės „sėklos“ išauga atitinkamas vaisius. Puikus pavyzdys – Jurgos Ivanauskaitės talentas, vis dėlto atsiskleidęs ne vizualinėje, o verbalinėje kūryboje.
Antrojoje, pasak parodos rengėjų, pristatoma retrospektyvinė bene visų laikų ir visų įmanomų raiškos būdų mokinių kūrinių ekspozicija, kurioje gausu visko – žinomų ir nežinomų pavardžių, didelių ir mažų darbelių, įvairiausių technikų. Noras parodyti kuo daugiau suprantamas, juk reikėjo atskleisti tai, kas jau buvo, ir tai, kas vyksta dabar. Tačiau čia, man regis, įvyko tikra idėjų, laiko, asmenybių perkrova.
Pasidžiaugusi išraiškingais tekstilės darbais, sukurtais dabartinių mokyklos mokinių, vadovaujant Austėjai Jurgelionytei, toliau keliaudama per tikras kūrinių džiungles pajutau, kad dėmesys greitai atbunka. Štai čia tūla garsenybė pristatoma kaip mokinukas, čia aptinki jį jau mokytojo amplua, o čia jo vaikystės darbas greta šiuolaikinių mokinių, kitur jo kūrinys oriai kybo ar stovi vienas, iškilmingiau atskirtas nuo kitų. Žinoma, tie laikotarpių ir vaidmenų persipynimai – šios garbingos mokyklos istorija, savastis, pagaliau ir dabartis. Tačiau tarsi iš gausybės rago pažerti labai skirtingi kūriniai prašyte prašosi darniai ir logiškai išskirstomi, ką jau kalbėti apie griežtesnę atranką. Manau, „klasifikavimo“ būdų šiuo atveju galima būtų rasti tikrai nemažai – vardan aiškumo, geresnio būdo suvokti mokyklos veidą, pajusti per ištisus dešimtmečius neišvengiamai vykusią išraiškos kaitą, skirtingus mokytojų dėstymo metodus ir daugelį kitų įdomių dalykų, kuriuos „užuosti“ šioje parodoje buvo sunku.
Ekspresyviai ant baltos kolonos Lino Leono Katino nuteptas šūkis skelbia, kad „čiurlionkė“ niekada nebuvo sovietinė mokykla. Tačiau įspūdis, apžiūrėjus parodą, keistai siejasi su tais nemaloniais, sunkiais laikais. Ekspozicijos „jubiliejiškumo“ (blogąja prasme) prieskonis kiek apkartina gražią progą. Nepaisant daugelio čia parodytų puikių darbų, žinomų mokinių ir mokytojų, neabejotinai didelio ir svarbaus šios mokyklos vaidmens mūsų kultūroje, neapleidžia jausmas, kad mūsų dienų meno mokyklai yra būtina įrodinėti savo reikšmę, priblokšti gausa ir įvairove. Gal dabar yra tokie nerašyti reikalavimai? O jei ir būtų, tai ar jie nėra slogūs, kaip sovietmečiu primestos taisyklės, draudimai ir tabu...
Paroda veikia iki gruodžio 24 d. Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)
Ekspozicija atidaryta antradienį–penktadienį 12–18 val., šeštadienį 12–15 val.
