Kauno valstybinio muzikinio teatro afišos jau tuščios. Teatro solistai, choras ir orkestras 70 jubiliejinį sezoną baigė L.Bethoveno mišiomis C–dur, kurias už dvasios ir kultūros tarnus aukojo Metropolitas Sigitas Tamkevičius. Nors iki kito sezono pradžios su žiūrovais kolektyvas ir atsisveikino, kūrybinis įkarštis jam tebesitęsia – teatro artistai išvyko gastrolių į Estiją. Prieš pat kelionę teatro vadovas Benjaminas Želvys prisiminė pasibaigusį kūrybinį sezoną ir pasidalino ateities planais.
Jubiliejinis, 70 – asis teatro sezonas jau baigėsi. Ar galėtumėte pasakyti koks jis buvo ir kuo skyrėsi nuo ankstesniųjų?
Kiekvienas sezonas – tarsi kopimas į vis aukštesnį ir statesnį kalną, kurio viršūnę pasiekus suvoki, jog užsibrėžtas tikslas pasiektas. Sezonas buvo nepaprastai sėkmingas, labai produktyvus ir tiksliai suplanuotas. Pastarąjį sezoną gerokai suaktyvėjo ir teatro vadyba, lankstesnė tapo nuolaidų sistema – į savaitės viduryje rodomus spektaklius bilietai parduodami su 25 proc. nuolaida. Teatras turi nemažą būrį ištikimų rėmėjų, užsienio partnerių. Dėl visų šių dalykų sėkmė kolektyvą lydėjo nuo pat pirmųjų spektaklių – atnaujintos J. Štrauso operetės „Vienos kraujas“, kur kaip režisierius debiutavo G. Maciulevičius, šokio spektaklio „Dulkių spindesys“, kurį statė D. Bervingis su G. Visockiu, į pagalbą pasikvietę kompozitorių bei dainininką L. Adomaitį, šokio meistrus N. Jušką, S. Skambiną.
Ne mažiau intriguojančios buvo šio sezono Dž. Verdžio „Traviata“, skirta operos 90–ajam jubiliejui, atnaujinta Š. Guno opera „Margarita“, grandiozinė Eltono Džono miuziklo „Aida“ premjera. Visuose šiuose spektakliuose pagrindines partijas dainavo jauni atlikėjai, kuriuos spėjo pamilti Lietuvos žiūrovai, girdėję Ramintą Vaicekauskaitę, Liudą Mikalauską, Oną Kolobovaitę, Liliją Gubaiduliną, Mindaugą Zimkų ir kitus TV projekte „Triumfo arka“... Neslėpsiu, kad šiandien teatre dirbančiam jaunimui skiriamas ypatingas dėmesys. Jie dainuoja visuose repertuaro spektakliuose – operose, operetėse, miuzikluose. Tačiau nepamiršti ir senjorai – atiduodame pagarbą tiems, kurie kūrė teatre iki mūsų. Labai vertinu visų grandžių darbą – žmonės, dirbantys užkulisiuose, daug prisideda prie spektaklio sėkmės. Esu už sveiką konkurenciją, kuri turi vykti ne už kulisų, o scenoje.
Per kūrybinį sezoną parodote beveik 180 spektaklių, tarp kurių 2–3 premjeros. Teatre apsilankė iki 80 tūkstančių žiūrovų. Koks šis sezonas B.Želvio – žiūrovo akimis?
Ne po kartą mačiau visus spektaklius, su didžiausiu įdomumu klausiausi skirtingų atlikėjų. Teisybės dėlei turiu prisipažinti – esu labai priekabus žiūrovas...
Nes esate teatro vadovas?
Na, ne visai taip. Kaip bet kuris žiūrovas, noriu išgirsti maksimaliai gerą kokybę, todėl meluočiau sakydamas, jog po spektaklių neišsakydavau savų pastabų. Kokios jos? – tegu tai lieka tarp mūsų. Kalbant apskritai apie teatro žiūrovą, manau, kad šį sezoną kiekvieno žanro gerbėjas buvo pamalonintas – nepamiršome nei operos, operetės, miuziklų.
Jei galėtumėte atsukti laiką atgal ir sezoną pradėti nuo pradžių...
Tikrai nekeisčiau nieko. Kiekvienam vaisiui savas laikas... Pribrendome statyti „Aidą“ – pastatėme. Atėjo laikas spektakliui „Dulkių spindesys“ – ėmėmės ir pavyko.
Daug teatro solistų dalyvauja įvairiuose projektuose, rengia koncertus...
O kodėl gi ne? Teatro menininkų koncertiniai maršrutai driekiasi ne tik Lietuvoje – daugelis jų dainuoja įvairiose Europos miestų koncertų, teatrų scenose. Sakau jiems: dalyvaukite, tik gerai atsirinkite kur. Jei artistas žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, matomas televizijos ekranuose, jis populiarina ir mūsų teatrą. Žinoma, ne visuomet lydi sėkmė, bet juk tai gyvenimas – pakilimai ir nuopuoliai. Ištisinės linijos nebūna.
Teatrui vadovaujate šeštus metus, todėl tikrai girdėjote kalbas apie ypatingą teatro atmosferą...
Intrigos prasideda kai artistai neturi darbo, ramsto koridorių sienas, keikia valdžias ar užsimoja jas versti. O kai reikia „nušlifuoti“ jau išmoktas partijas, išmokti šokio judesius, žodinius tekstus...
Palaikote solistų norą tobulėti?
Su profesoriumi V. Prudnikovu sudaryta sutartis tik dar kartą paliudija, kad teatras nori, jog solistai tobulėtų, o ne virtų savo sultyse.
Norint, kad sėkmė nenusisuktų, pakanka tik 10 proc. talento – viską lemia juodas darbas. Ar sutinkate su šia nuomone?
Galiu išvardinti daugybę šį teiginį patvirtinančių pavyzdžių. Mūsų teatre dainuoja ne vienas puikus solistas, kuriam ryžtas, pasišventimas vokaliniam menui bei nuolatinis darbas padėjo nuversti kalnus ir pasiekti tikrai didelių meninių aukštumų.
Esate puikus vadovas?
Negaliu tuo pasigirti. Matau savo klaidas, kurias stengiuosi taisyti. Prisimenu tėčio žodžius: bijok viską išmanančių žmonių. Ir iš tiesų, vargu ar, pavyzdžiui, profesionalus finansininkas bus ir profesionaliu muziku. Todėl negaliu pakęsti „visažinių“ ir kolektyvinės atsakomybės – teatre stengiuosi ją išgyvendinti. Kiekvienas turi atsakyti už save ir savo barą. Garso inžinieriai – už garso kokybę, solistai – už gerą atlikimą. Kiekvienas gali suklysti, tačiau jei tą pačią klaidą kartoja du kartus, tai daro piktybiškai. Tokia mano nuomonė. Nebijau kritikos – kolegos man gali sakyti viską. Vertinu žmones, kurie laikosi duoto žodžio, nes ir pats jį visada tęsiu.
Pasibaigus jubiliejiniam sezonui vyksite gastrolių į Estiją. Ar tai taps dar viena gražia teatro tradicija?
Nemanau. Tačiau sezono pabaigoje L.Bethoveno mišiomis C–dur. pagerbti dvasios ir kultūros tarnus, miesto gyventojus, svečius – taip. Tai būtų ne tik graži tradicija, palaiminta jo eminencijos S. Tamkevičiaus, bet ir dar viena teatro dovana miestui. Mišiose teatro solistai, orkestras pasirodys naujame amplua. O gastrolės Estijoje – įdomus projektas, leidžiantis bendradarbiauti su festivaliais. Birželio pradžioje Piarnu vyksiančiame tarptautiniame operos muzikos festivalyje „PromFest“ parodysime G.Verdi operą „Atila“, kuri Lietuvoje, skirtingai nei didžiosiose pasaulio scenose, dar nebuvo statyta ir kitą sezoną taps puikia dovana mūsų operos gerbėjams.
Tačiau šia opera naujojo sezono nepradėsite...
Esate visiškai teisi. Ateinantį sezoną pradėsime ne mažiau garsia G. Donizetti opera „Lučija di Lamermur“, kurią režisuos Dalia Ibelhauptaitė, o kostiumus kurs Juozas Statkevičius.
Ar galėtumėte išvardinti visus naujojo sezono spektaklius?
Kurie vyks iki Naujųjų – tikrai, tačiau apie visas staigmenas dabar nenorėčiau kalbėti – telieka šiek tiek paslapties. Galiu tik pasakyti, jog naujojo sezono repertuare bus nebe 8, o10 operų ir staigmenų patiems mažiausiems žiūrovams....
Tai naujasis sezonas bus dar labiau intriguojantis, įdomesnis ir „skanesnis“?
Skonio pajautimui ribų nėra – kuo skaniau valgai, tuo daugiau norisi. Tačiau svarbu nepersisotinti ir, kad cukraus nebūtų per daug – nuo jo vėliau burnoje kartu darosi....O jei rimtai – nuolat galvojame apie repertuarą, kuris niekada nebuvo silpnas – priekaištus dėl jo lėkštumo dažniausiai „mėto“ nesilankantys teatre.
Ko palinkėtumėte laukiantiems naujojo sezono žiūrovui, teatro artistams?
Žiūrovui – teatre atrasti kažką naujo ir prisiminti, kad jie čia labai laukiami. Dirbantiems teatre – neapsvaigti nuo aplodismentų, dėmesio ir nesužvaigždėti, nes tikros žvaigždės – danguje. Žemėje gi – tik sėkmingi ir mylimi artistai. Todėl artistui svarbiausia nepamiršti, kad pirmiausiai jie dirba žiūrovui, kurį kaskart būtina sudominti, kad vėl ir vėl norėtų čia ateiti.
Asta Mikelevičiūtė
