Apie tų laikų Vokietijos istoriją vaikai privalo žinoti penkias datas: A. Hitlerio atėjimo į valdžią, „krištolinės nakties“, karo pradžios, pasikėsinimo į A. Hitlerį ir bekompromisės kapituliacijos. Ir suprasti penkių terminų reikšmės: antisemitizmas, rasių teorija, holokaustas, tautų užkariavimo teorija, koncentracijos lageris. Istorinių dokumentų parinkimas įrodo karo siaubus. Norint parodyti, kokias kančias išgyveno sovietų liaudis, yra sudarytas specialus rinkinys. Jame pateikti, pavyzdžiui, mokytojos, per stebuklą išgyvenusios sušaudymą viename kaime 1942-aisiais, prisiminimai.
Iš metų į metus vokiečių moksleiviams pedantiškai ir krupščiai diegiama viena idėja: A. Hitleris – nusikaltėlis. Todėl istorijos faktai, galintys iššaukti bent kokią simpatiją A. Hitleriui, mokykliniame lygyje nėra dėstomi.
Sovietų ir rusų vadovėliuose, įvairiais rakursais pateikiama informacija apie „penkmečius“, kolektyvizaciją, kultūrinius pasiekimus. Ir pranešama, kad tuo metu Vokietijoje karaliavo genocidas, vyko kova su komunistais, o kapitalistas Kruppas ir kiti krovėsi turtus iš ginklų gamybos, jais siekdami užkariauti pasaulį.
Be jokios abejonės, praėjusio amžiaus 30-aisiais SSRS įvykdė proveržį daugeliu krypčių, taip pat ir socialinėje politikoje. Neraštingumo likvidacija, išsilavinimo prieinamumas, veikiantis socialinis liftas. Vystėsi vaikų sveikatinimo ir pionierių lageriai, gydyklų ir poilsio namai. Įvairiais būdais buvo keliamas darbo klasės prestižas: moralinis darbo pasiekimų skatinimas (apdovanojimai ir rangai), darbo lenktyniavimo organizacijos (Stachanovo judėjimas), prieiga prie tam tikro materialinio gerbuvio. Jaunimas buvo įtrauktas į įvairių judėjimų – nuo komjaunimo iki sovietinės aviacinio ir cheminio statybų, bei gynybos pagalbos organizacijos – kurios buvo naujų kadrų kalve.
Mes fabrikų ir mašinų vaikai, Ir mūsų kelias aiškus. Už mūsų laimingą vaikystę Ačiū tau, gimtoji šalie!
Tikriausiai šios eilės patiktų tiems, kurie svajoja apie Rusijoje atgimstantį stalinizmą, viena ar kita jo forma. Jiems tai, kad SSRS socialiniai pasiekimai yra susieti su J. Stalino vardu, yra aksioma. O dėl laimingos vaikystės sovietų vaikai, anot jų, yra dėkingi išskirtinai tik „tautų tėvui“. Tačiau jeigu jaunieji ir senieji stalinistai ir yra sąžiningi dėl įsitikinimų apie totalitarizmo naudą, jie paprasčiausiai privalo pripažinti, kad lygiai tokia pati „laiminga vaikystė“ buvo ir A. Hitlerio Vokietijoje. „Danke fur gluckliche Kidheit“. Maža to, pagal socialinio orientavimo lygį (sveikatos, išsilavinimo, šeimos, jaunimo) nacistinė Vokietija gerokai lenkia tų laikų SSRS lygį.
Pavyzdžiui, Vokietija nežinojo, kas tai yra komunalinis butas. Nacistinė vadovybė manė, kad atskiras gyvenamasis plotas turi lemiamą reikšmę sveikai šeimai. Be gyvenamųjų kooperatyvų, buvo įgyvendinama įspūdingų mastų socialinio būsto programa. Šeimoms buvo išduodamos beprocentės paskolos, jeigu žmona išeidavo iš darbo. O už kiekvieną gimusį vaiką buvo nurašoma po 25 proc. skolos. Mokesčiai tėvams taip pat sumažėdavo – po 15 proc. už kiekvieną vaiką.
Didelis dėmesys buvo skiriamas ir moraliniam motinystės palaikymui. Tų laikų Vokietijoje būti daugiavaike motina buvo prestižas. Buvo sukurtas Motinystės kryžiaus apdovanojimas. Bronzinis kryžius buvo įteikiamas 4-5 vaikų motinoms, sidabrinis – 6-7, o auksinis – už daugiau nei 7 vaikus. SSRS „Motina – herojė“ apdovanojimas pasirodė tik 1944-aisiais.
Vaikų raidą totaliai kontroliavo valstybė. „Hitlerjungendas“ – totalitarinė mokykla, kažkas panašaus į sovietų pionierių stovyklas, komjaunuolius ir „savanoriškas profiliavimo organizacijas“ kartu sudėjus.
Į hitlerjungendo veiklą buvo įtrauktas vokiečių jaunimas nuo 10 iki 18 metų ir skirstomas pagal amžiaus kategorijas. Vokiečių jaunimui buvo organizuojamos stovyklės, masiniai sporto renginiai, popieriaus makulatūros ir metalo laužo rinkimo sueigos. Organizuojami patriotinių pasakojimų vakarai, kuriuose buvo dėstoma vokiečių tautos didybė. Intelekto lygis krito, tačiau stiprėjo sveikata ir fizinis pasiruošimas. Tokiais būdais praplautomis smegenimis jaunimas buvo pasirengęs tiek darbo, tiek karo žygdarbiams.
Fabrikuose ir gamyklose buvo statomos valgyklos, baseinai, sporto aikštelės. Vienas šūkis sekė kitą: „švarūs žmonės švarioje gamykloje“, „švarus oras darbo vietoje“, „karštas maistas fabrike“. Organizacijos tiek tarpusavyje, tiek kiekvienas atskirai lenktyniavo ne tik dėl našumo didinimo, tačiau ir dėl darbininkų profesijų prestižo.
Kaip dirbdavo – taip ir ilsėjosi: Vokietijoje buvo aktyviai kultivuojama išeiginės dienos programa, atostogaujantiems mokėdavo socialines išmokas. Buvo organizuojamos turistinės kelionės po šalį, savaitgaliais – pasivažinėjimai dviračiais, pėstute arba į ekskursiją autobusu. Dažnai keliaudavo visas darbo kolektyvas už prieinamą kainą: nuolaidos traukinių bilietams siekdavo 75 proc.
Išvardintos socialinės programos kelia įspūdį net ir šiais laikais. Tačiau kalbant apie juos, reikia visada prisiminti, kad fiureris rūpinosi išskirtinai „grynakraujais arijais“. Žydai ir „negrynakraujai“ neturėjo prie jų jokio priėjimo – jie buvo pasmerkti atstūmimui ar sunaikinimui.
Tačiau lygiai taip pat reikia visada prisiminti, kad socialiniai SSRS laimėjimai taip pat buvo ne visiems. Priėjimas prie jų buvo uždraustas „tėvynės priešams“, jų vaikams, giminaičiams. Taip pat ir ištisoms tautoms, visiškai ar dalinai buvo apribotos teisės. Taigi esminis skirtumas tarp A. Hitlerio ir J. Stalino yra tik vienas: vienas buvo nuteistas, o kitas, be jokio teismo, sėdi nemažos dalies savo tautiečių galvose.
Tiek hitlerizmo, tiek stalinizmo pagrindą sudarė didžiosios nacijos idėja. O jos realizacija yra neįmanoma be totalitarinio režimo, be valstybės dominavimo prieš individą. Realus, tačiau atrankiniu būdu vykdomas rūpinimasis savo tauta („fiureris“, „tautų tėvas“) – skiriamoji tokio režimo žymė. Tik A. Hitleris skirstė ir naikino žmones pagal nacionalinius principus, o J. Stalinas darė viską tą patį, tik iš esmės pagal klasių principus. Stalinistai, pateisinantys savo dievuką ir priskirdami jam socialinių ir ekonominių pasiekimų laurus, tuo pačių pateisina ir A. Hitlerį, kuris tų pasiekimų turi tikrai ne mažiau.
Nesvarbu, sutinkame mes ar nesutinkame su tuo, kad iš vokiečių vadovėlių išbraukta A. Hitlerio socialinės politikos tema. Vargu ar vokiečiai suprastų, kad „Volkswagen“ („liaudies automobilis“) – vienas iš mylimiausių A. Hitlerio „kūdikių“, tačiau, galbūt, taip ir geriau. Svarbu kas kita.
Išpurčius iš savęs, iš esmės dėka sovietų kario žydgarbiams, visą totalitarinę košę, vokiečių tauta gyvena ateitimi, o ne praeitimi. Išsilaisvinusi nuo hilterizmo palikimo, Vokietija be „didžiosios nacijos“, tačiau su pramonės ir intelekto galia patenka į pirmaujančių pasaulio šalių sąrašus. O Rusijoje tęsiasi ateities paieškos praeityje. Prie „seno gero“ stalinizmo prikergiamos „ypatingo kelio“, „dvasiniai kelrodžiai“ sudedamosios dalys – gauname kokteilį panašų į „Molotovo“. Kuris gali susprogdinti ateitį. Ir ne tik Rusijos.
Georgijus Jansas, „Moskovskij komsomolec“
