Japonijos žemės drebėjimas ir Fukušimos atominėje elektrinėje tebetrunkanti branduolinė krizė bauginamai primena JAV finansinį krachą, kuris pagreitino Didįjį nuosmukį.
Abu šie įvykiai pateikia akivaizdžių pamokų apie riziką ir apie tai, kaip sunkiai su ja gali susitvarkyti rinkos bei visuomenės.
Viena vertus, negalima lyginti žemės drebėjimo, kurio metu per 25 tūkst. žmonių žuvo arba yra dingę be žinios, ir finansinės krizės, kuriai negali būti priskirti tokie akivaizdūs fiziniai nuostoliai. Tačiau kai pradedama kalbėti apie branduolinio kuro išsiliejimą Fukušimos atominėje elektrinėje, atsiranda bendra tema, siejanti šiuos du įvykius.
Ir branduolinės energetikos, ir finansų srities ekspertai mus užtikrino, kad pasitelkiant technologijas panaikinta bet kokia katastrofos rizika. Įvykiai parodė, kad jie klydo: pavojai ne tik egzistavo – jų pasekmės buvo tokios didžiulės, kad jie panaikino bet kokią tariamą naudą, kurią technologijų lyderiai taip aukštino.
Dar iki krizės JAV ekonomikos specialistai – nuo centrinio banko vadovo iki finansų magnatų – gyrėsi, kad mes išmokome suvaldyti rizikas. „Naujoviški“ finansiniai instrumentai, kaip išvestinės finansinės priemonės (angl. derivatives) ir kredito rizikos apsikeitimo sandoriai (angl. credit-default swaps), leido ekonomikos srityje riziką paskirstyti. Dabar mes žinome, kad jie suklaidino ne tik visuomenę, bet ir save.
Pasirodė, kad finansų burtininkai nesuvokė rizikos painumo, jau nekalbant apie pavojus, kuriuos kelia „juodosios gulbės" – šis įvardijimas apibūdina retai pasitaikančius įvykius, kurių pasekmės – didelės. Net tai, kas turėjo įvykti bent kartą per šimtmetį ar kartą per žmonijos egzistavimą, vyksta kas dešimt metų. Dar blogiau tai, kad ne tik šių reiškinių dažnumas buvo nepakankamai įvertintas, bet suklysta ir skaičiuojant potencialią jų žalą – kai kas panašaus į atominėms elektrinėms vis nutinkančius radioaktyvių medžiagų nutekėjimus.
Ekonomikos ir psichologijos tyrimai padeda suprasti, kodėl taip dažnai klystame rizikos valdymo srityje. Turime per mažai duomenų, kad galėtume vertinti retus įvykius, tad labai sunku atlikti tikslius skaičiavimus. Sistema, kuri apskaičiuoja nuostolius ir privatizuoja pelną, pasmerkta blogam rizikos valdymui.
Finansų sektorius buvo pilnas įvairių institucijų problemų ir išorės veiksnių. Reitingų agentūros buvo skatinamos skirti aukštus reitingus didelės rizikos investicinių bankų išleidžiamiems vertybiniams popieriams, iš kurių jie kraudavosi pelnus.
Hipotekos kūrėjai neprisiėmė jokių padarinių dėl savo atsakomybės stokos. Net tie, kurie užsiėmė grobuonišku skolinimu ar prekiavo tokiais vertybiniais popieriais, pasmerktais atnešti nuostolių.
Tad kyla dar vienas klausimas: ar mūsų dar laukia nauji „juodosios gulbės“ įvykiai? Gaila, tačiau kai kurie dideli pavojai, su kuriais susiduriame šiandien, nėra tokie reti nutikimai.
2001 m. paskelbtas Nobelio ekonomikos premijos laureatu.
1997–2000 m. – Pasaulio banko vyriausiasis ekonomistas.
1993–1997 m. – JAV prezidento Billo Clintono patarėjas ekonomikos ir finansų klausimais.
Kolumbijos, Prinstono, Oksfordo, Jeilio, Stanfordo universitetų profesorius.
