Pasaulis yra žiaurus, purvinas ir ciniškas. Nors fronte padėtis sunki, mes privalome linksmintis. Tad paklusdamas visuotiniam džiaugsmui, kilusiam sulaukus dar vieno savaitgalio, drėgną penktadienio vakarą patraukiau į kino teatrą. Prieš tai, aišku, pasitikrinau repertuarą - labiausiai savaitgalio pradžiai tiko naujas opusas su ponu Bynu pagrindiniame vaidmenyje.
Prieš kiną susėdome restorane “Pizza Jazz” ir gurkšnodami kilnius gėrimus stebėjome “Coca Cola Plaza” žiburius. Mąstėme, kad nugriovus priešais kiną stovinčius namiūkščius ir prekybos centro aikštelę sodriai užpildžius automobiliais, gautume visai neblogą didmiesčio vaizdą. Nauji namai, automobilių stogai ir įspūdingos kino teatro šviesos, plieskiančios mums taip gerai pažįstamą vaisvandenio logotipą!
Ir staiga… Staiga logotipas užgeso. Gal ir be reikalo keliu įtampą - logotipas iš tikro užgeso, bet jokio nerimo nepajutome. Tikrovė rodosi tokia užtikrinta, kad niekas jos negali sugriauti. Na, dingo tas mirksėjimas, o mes toliau sėdėjome ir ramiai gurkšnojome. Tik kai iki soties prisigurkšnoję pajudėjome kino teatro link, šioks toks nerimas vis dėlto apėmė.
Šviesoforo akys juodavo mirtimi. Nešvietė nė viena Lietuvos valstybinės vėliavos spalva. Tada dar kartą prisiminėme užgesusį logotipą ir tarėme vieni kitiems: “Matyt, visą rajoną išjungė” Ir iš tikro! Kino teatras skendėjo tamsoje. Degė tik avarinės šviesos, blankiai iš tamsos išplėšdamos prie įėjimo ir ant laiptų susibūrusius žiūrovus. Įdomu, apie ką jie kalbėjosi? Tačiau mūsų noras pamatyti “Super Džonį” pasirodė stipresnis nei smalsumas sužinoti, kokį chaosą viešoje vietoje gali sukelti dingusi elektra. Juk kino salėje, užgesus ekranui, o šviesoms taip ir neįsijungus, šiokia tokia panika vis dėlto turėjo kilti.
Šiaip art taip, energingai paspaudžiau akseleratoriaus pedalą ir pasukau vairą “Akropolio” link.Čia atvykome kaip tik laiku - “Super Džonis” buvo ką tik prasidėjęs! Nustebino seniai matytas vaizdas - pagrindinė “Akropolio” salė buvo beveik pilna. Buvo smagu vėl pamatyti tiek tautiečių, susirinkusių į kino filmo premjerą. Malonu buvo įsilieti į tokių pat savaitės ritmo nuvargintų darbuotojų būrį, padariusį tokį pat teisingą sprendimą: “Penktadienį visi žengte marš į komediją!”
Aišku, galima įtarti, kad dauguma žiūrovų smaginosi ne tik kinu. Spėju, nemaža dalis savaitgalio linksmybes pradėjo dar anksčiau, vaikštinėdami po gausias “pramogų” centro parduotuves. Braunantis pro minią kino teatro link atrodė, kad karas Irake, kertamos Amazonės džiunglės ar eilinis etninis konfliktas Afrikoje tėra košmariškas sapnas.
Ponas Bynas mintis apie karą galutinai nužudė. Ponulis juokino nuo pirmų akimirkų - visa salė kvatojo net susiriesdama! Tiesa, šį kartą jam buvo duotas kitas vardas - Džonas Anglas. Visa kita liko: jis visur kaišiojo savo nosį ir vis per ją gaudavo bei nuolatos iš visų galimų kelių pasirinkdavo patį blogiausią. Labai maloni buvo ir jo mylimosios linija - kaip smagu, kad ponas Bynas pagaliau gavo gražią moterį ir jam nebereikia prieš miegą saldžių sapnų linkėti savo ištikimam pliušiniam meškiukui.
Keista, buvo netgi įspūdingų originalių triukų, kurių niekur kitur neteko matyti. Tai gerokai kelia šios paprastos ir nuoširdžios komedijos akcijas - mums nesunku suprasti, kad filmo kūrėjai ne tik mėgino dar kartą pasinaudoti Rowano Atkinsono įgimtu talentu, bet ir lipdė filmą, kuris netgi be jo būtų visai pakenčiamas.
Ponas Bynas yra mūsų laikų Charlie Chaplinas, juokdarys, atliekantis tai, ką padorūs juokdariai darydavo visais laikais - jis mums demonstruoja, kad karalius yra nuogas. “Jis nežino, kas yra baimė, jis nežino, kas yra pavojus. Jis nežino nieko!” Šis kino verslininkų parinktas šūkis naujam pono Byno filmui kaip reta tinka. Tačiau jis puikiausiai įvardija ir mūsų padėtį. Mes taip pat nieko nežinome, todėl ir džiaugiamės besivaipančiu Rowanu Atkinsonu, vis papuolančiu į keblias situacijas ir vis iš jų kuo sėkmingiausiai išsikapstančiu!
Tad visi mes atliekame savo pareigą. Kažkas kariauja, kad pasaulyje vyrautų taika ir būtų diegiami demokratijos principai (požiūris “karas yra gerai”) arba kad būtų patenkintas karo verslininkų godulys (požiūris “karas yra blogai”), kažkas stato komedijas, kažkas jas žiūri. Mums, žiūrintiems, priimtini abu požiūriai. Mat ir vienas, ir kitas gina status quo, kurio sąlygomis galima lengvai kurti naujas komedijas. Kol yra komedijų, mums niekas nerūpi!
Kol yra naujų komedijų ir mes jas galime pamatyti, tol mūsų kaime vyraus tvarka ir geros nuotaikos. Mes galėsime energingai dirbti savo darbus, o savaitgaliais žiūrėti filmus, kurie suteiks mums dar daugiau energijos tuos darbus dar efektyviau nudirbti! Penktadienio vakaras nenumaldomai artėja. Ir jeigu horoskopai jus gąsdina, kad kita savaitė bus ypač sunki (didžiuliai išbandymai profesinėje veikloje ir santykiuose su artimaisiais), būtinai eikite pažiūrėti “Super Džonio”. Nesigailėsite.
“Johnny English”, Didžioji Britanija, 2003.Trukmė: 1 val. 35 min.Režisierius: Peter Howitt (“Antimonopolis”, 2001; “Dėmesio durys užsidaro”, 1998)Vaidina: Rowan Atkinson (“Skūbis Dū”, 2002; “Žiurkių lenktynės”, 2001; “Bynas”, 1997), John Malkovich (“Būti Džonu Malkovičiumi”, 1999; “Kalinių lėktuvas”, 1997; “Pavojingi ryšiai”, 1988), Natalie Imbruglia, Ben Miller (“Planketas ir Makleinas”, 1999) ir kt.
