Futbolas yra kalba, kurią supranta visas pasaulis. Neseniai į darnų ir daugiatautį chorą vėl pamėgino įsiterpti ir Lietuva. Tačiau mūsų inteligentai šio svarbaus įvykio net nepastebėjo. Nedovanotinas aplaidumas! Mėgindamas išpirkti Lietuvos inteligentijos kaltę, aš leidausi į piligrimišką kelionę ir apsilankiau eilinėse Lietuvos futbolo čempionato rungtynėse.
Šiais metais Lietuva pasaulį nustebino dviem dalykais: Lietuvos futbolo rinktinės pergale prieš Vokietiją ir prezidento mistinėmis patirtimis. Nors abu reiškiniai garsino Lietuvos vardą, tačiau tik futbolininkų pergalės turi perspektyvos. Juk iš prezidento pasaulio žiniasklaida atvirai šaiposi!
Aišku, šiais laikais nėra taip svarbu, ką sako. Svarbu, kad kalbėtų apskritai. Tačiau pripažindami prezidento įvaizdžiakurių sėkmę, sutikime, kad šis projektas trumpalaikis. Ką gi dar prezidentas galėtų padaryti, kad vėl sugrįžtų pasaulio žiniasklaidos akiratin? Gal uždrausti Lietuvoje krikščionybę? Kažin ar jis tam ryšis. O futbole mūsų laukia nearti dirvonai - Europos ir pasaulio čempionatai, klubų taurės.
Manasis sumanymas brendo ilgai. Teko ne tik iš naujo mokytis futbolo emocijos, bet ir įtikinti draugus bei artimuosius, kad futbolas nėra yda, kurią reikia slėpti. Paaiškėjo, kad Lietuvą yra apėmusi sunkios formos futbolo amnezija. Raskite žmogų, kuris galėtų išvardyti komandas, žaidžiančių Lietuvos futbolo čempionate!
Jau gerus metus aplinkiniams aiškinu esąs Marijampolės “Sūduvos” gerbėjas. Pamenate? Pernai ši komanda pateko į Lietuvos futbolo aukščiausią lygą ir visai neprastai žaidė vienos Europos taurių varžybose. Iš pradžių į mano manifestus apie “Sūduvą” aplinkiniai reagavo šypsodamiesi. Vėliau apsiprato ir taip aš tapau, ko gero, vieninteliu “Sūduvos” fanu Vilniuje.
Tad buvo natūralu šiai progai pasirinkti sezono atidarymą Suvalkijos sostinėje. Juolab kad Marijampolėje į futbolą susirenka bene daugiausiai žiūrovų visame Lietuvos čempionate. “Sūduva” žaidė su “Kaunu”. Nežinančius apšviesiu - ši komanda yra daugkartinė Nepriklausomybės laikų Lietuvos čempionė ir vieningai pripažįstama geriausiu mūsų šalies klubu.
Taigi saulėtą šeštadienio popietę mes stovėjome prie “Sūduvos” stadiono. Link kasų vedė šiems laikams didžiulė eilė. Paskutinę kartą tokią eilę buvau matęs Vilniuje, per didžiuosius išpardavimus prie “Adidas” parduotuvės. Žmonės gyvai aptarinėjo būsimas rungtynes. Šalia vaikštinėjo laikraščių pardavėjas ir siūlėsi už nedidelį mokestį nupirkti bilietus be eilės. Ir nors suvalkiečių jo pasiūlymas neviliojo - aš nedvejojau. Po poros minučių, sumokėjęs 10 Lt, rankoje laikiau tris bilietus. 9 Lt už bilietus ir 1 Lt laikraščių pardavėjui.
Orkestras grojo Lietuvos himną, aikštėje išsirikiavo abiejų komandų futbolininkai, o sausakimšos tribūnos pagarbiai stovėdamos klausėsi gerai žinomos melodijos. Pirmą kėlinį atsisėsti taip ir nepavyko. Teko stovėti pačiame tribūnų viršuje. Stovėti buvo kiek nepatogu, tačiau aikštė matėsi puikiai. Į tribūnas netilpę žiūrovai būriavosi aplink aikštę. Galima drąsiai tarti, kad tą dieną Marijampolės stadionas buvo perpildytas!
Pusantros valandos prabėgo nejučiomis. “Kaunas” greitai įmušė pirmą įvartį. Nuo tos akimirkos “Sūduva” užgulė priešininkų vartus ir gudriais būdais mėgino įridenti į juos kamuolį. Tribūnos ūžė, švilpė, keikėsi, šokinėjo nuo suolų. Per stadioną nuvilnydavo darnus atodūsis. Per pertrauką į aikštės centrą iš padangių nusileido trys parašiutininkai. Trumpai tariant, buvo visko, ko reikia geroms futbolo varžyboms. “Sūduva”, deja, pralaimėjo - tas įvartis buvo lemiamas.
Ir kam aš visa tai pasakoju? Priminsiu - pradėjau nuo to, kad šiais metais futbolas Lietuvą garsino labiau nei krepšinis, politikai, menininkai ir nusikaltėliai. Po Lietuvos lygiųjų su vokiečiais ir pergalės prieš škotus mūsų laikraščiai dar porą savaičių čiauškėjo apie lietuviškojo futbolo atgimimą.
Futbolas gali būti galingas politinis įrankis. Daug stipresnis už krepšinį, kurio politinis potencialas pas mus jau išsunktas iki galo. Jei krepšinis vienija tautą, tai ką tuomet gali futbolas? Į Lietuvą savo rinktinės varžybų su mūsiškiais pasižiūrėti atvyko tiek škotų, kad jie, ko gero, nebūtų tilpę nė į vieną Lietuvos krepšinio areną.
Deja, futbolas Lietuvoje merdi. Futbolo federacija mėgina pažadinti tautą retomis rinktinės rungtynėmis, tačiau jų yra tiek mažai, kad futbolo gyvybei Lietuvoje palaikyti to nepakanka. Bet juk taip buvo ne visuomet! Kadaise futbolas garbintas labiau nei krepšinis. Aš pats puikiai prisimenu laikus, kai liūdno likimo Vilniaus “Žalgiris” pateko į TSRS aukščiausią futbolo lygą ir per porą metų užsilipo iki pat viršūnės. Jausmą, kuris aštuntajame dešimtmetyje lydėdavo būsimų “Žalgirio” rungtynių laukimą, sunku aprašyti. Bilietus pirkdavome iš anksto ir didingos nuotaikos apimti braudavomės pro 15 000 žmonių minią link savo vietų.
Visus tuometinio “Žalgirio” žaidėjus galima drąsiai apdovanoti medaliais už tautinio sąmoningumo palaikymą. Prie Sąjūdžio sėkmės jie prisidėjo ne mažiau nei Arvydas Juozaitis, Vytautas Landsbergis ir Zigmas Vaišvila. Deja, visus laurus susišlavė vėliau pasirodę Kauno “Žalgirio” krepšininkai, nors, įtariu, medalių už kovą su sovietine okupacija ir jie negavo.
Aš pirmas tautinio smegenų plovimo pamokas gavau būtent Vilniaus “Žalgirio” stadione, tuomet, kai į rungtynes be suaugusio palydovo manęs dar neįleisdavo. Minios traukiama giesmė “Viens su puse, du su puse, graži Lietuva be rusų” buvo menkos meninės vertės, tačiau tautinę savimonę žadino labiau nei Maironio poezija. Šiandienos akimis žvelgiant, ta giesmė buvo netgi politiškai nekorektiška.
Tačiau nacionalizmas niekada nebus politiškai korektiškas. Nacionalizmas šio to vertas tampa tik tuomet, kai ant rankų jį neša masės. Karčiausia meilė tėvynei prabunda tada, kai trauki menkavertę dainą su keliais tūkstančiais bendraminčių, o ne po pagalve skaitant draudžiamą literatūrą. Būtent todėl Lietuvos valstybės atgimimui viena futbolo ir viena krepšinio komanda davė daugiau nei visi mūsų disidentai, katalikai ir Ezopo kalbos meistrai kartu paėmus.
Ši tiesa daug kam šiandien nemaloni. Kam gi smagu pripažinti, kad už laisvę turime dėkoti minios žmogaus instinktui, kurį mums pažadino tūkstantiniai mitingai ir demonstracijos? Koks inteligentas prisipažins, kad dėl “Žalgirio” pergalės nerimavo taip pat banaliai kaip spekuliantas ar profsąjungos lyderis?
Tačiau šis tekstas nėra skirtas prisiminimams. Jis dedikuotas šiandienai. Jis skirtas tam, kad priminčiau Lietuvos inteligentijai: milijonus pasaulio gyventojų valdo futbolas ir tiems milijonams Lietuvos rinktinės lygiosios su Vokietija reiškė daugiau nei aukšto lygio Lietuvos kultūra. Norite, kad Lietuva būtų tikra pasaulio bendruomenės nare? Padėkite atgaivinti Lietuvos futbolą!
O Lietuvos futbolas tikrai neatsigaus vien rodant meilę rinktinei. Žmonės turi grįžti į stadionus! (Ach, kaip jaukiai skamba šis daugybę kartų girdėtas šūkis!) O kas gi juos ten atves, jei ne Lietuvos inteligentai! Juk mūsų šviesuoliai visada tautai nutiesdavo kelią. Tad rodykime pavyzdį ir šiandien - eikime į stadionus patys, kalbėkime ir rašykime apie tai!
Mes be futbolo nenurimsim! Štai koks turi būti šiandienos Lietuvos inteligento šūkis!
P.S. nekantriai lauksiu jūsų laiškų - prieštaraujančių, palaikančių, diskutuojančių. Kiekvienas jūsų žodis - tai nauja plyta į Lietuvos futbolo bokštą!
P.S.2. Visą reikalingą informaciją apie Lietuvos futbolą rasite www.futbolas.lt.
