Lietuviška vasara pagaliau sukaito, miestai ištuštėjo, o kamščiai tapo būdingi užmiesčiams. Ypač vietose, kur jau nuo seno slepiasi malonūs akiai gamtos kampeliai. Kurgi miestiečiai skuba kiekvieną savaitgalį? Gal juos sugeria pompastiškai šiais metais reklamuotas “kaimo turizmas”? Deja, greitai supratau, kad miestiečio kelias į gamtą nėra rožėmis klotas.
Taigi ir aš, nusprendęs pasimėgauti lietuviškos gamtos malonumais, nutariau sukti iš vaikystės dar puikiai pamenamu plentu - nuo Vilniaus pro Trakus Aukštadvario link. Kelionė prasidėjo puikiai - plieskė saulė, o plentas raitėsi tarp gūdžių miškų tai sparčiai kildamas į kalną, tai po staigaus posūkio vėl krisdamas žemyn. Tarp medžių nuolat šmėžavo mėlynuojančios lietuviškų ežerų akys.
Kartais praskriedavo anksčiau nematytas kelio ženklas, kuriame pavaizduota lyg ir stilizuota senobinė kaimo trobelė. Greitai supratau, kad šis ženklas žymi “kaimo turizmo” taškus. Ženklas kartojosi gan dažnai, taip patvirtindamas gandus, kad “kaimo turizmas” Lietuvoje šiais metais klestėte klesti.
Pravažiavome netgi keistoką urbanistinį darinį - netoli plento, plyname lauke šviežiai pastatytas kelias trobeles, prie kurių stovėjo prabangios mašinos, o žmonės žaidė tinklinį. Man ši gyvenvietė priminė naujakurių sodybas Laukiniuose Vakaruose XIX a. Amerikoje. Trūko tik iš miško ant mustangų išlekiančių sijų ar apačių.
Kelionės pradžia buvo kultūrinio pobūdžio. Pirmiausia aplankėme gamtos stebuklą - per kokius 4 km nuo Aukštadvario, gūdžioje, drėgnoje girioje slūgsančią Velnio duobę. Ši ledynmečio laikų skylė žemėje nuteikė pakiliai. Įsivaizduokite 40-50 metrų gylio ertmę, kurios dugne augančių medžių viršūnės vos siekia duobės pakraščius. Dar įspūdingesnės buvo kelios stebėjimo aikštelės - iš storiausių medinių rastų suręstos pakylos ir jų link vedantys šiokie tokie takeliai. Matėsi, kad girios drėgmė ėda viską lyg koks didžiulis nematomas termitas. Visi žmogaus suręsti mediniai statiniai apgriuvę ir apipuvę - jie galėjo būti pastatyti ir pernai, ir prieš 50 metų. Į duobės centre liulančią pelkę vedė kadaise romantiškų tiltelių nuolaužos, o aplink zvimbė kokių 7 cm ilgio musės mutantės.
Pakilios nuotaikos patraukėme toliau. Ilgai negaišę, nutarėme susirasti malonią ežero pakrantę ir iki vakaro drybsoti skaičiuodami debesis. Kai pirmą kartą, siauru miško keliuku pasukę viliojančio ežero link, šio taip ir nepasiekėme - nenusiminėme. O į kelią užtvėrusį grėsmingą užrašą dėmesio nekreipėme. Lentutėje ant medinio baslio puikavosi ranka rašytas tekstas: “Privati valda. Bet koks eismas draudžiamas”.
Tačiau kito keliuko pabaigoje istorija pasikartojo. Pasikartojo ji ir trečiajame. Tuomet į miško keliukus ėmėme žvelgti įtariai. Galų gale jais važiuodavome beveik neabejodami, kad kelionė baigsis, kaip ir iki šiol - prie baslio ir lentutės.
Tuomet nutarėme imtis kitos taktikos ir ilsėtis civilizuotai. Spjovėme į viltį susirasti nuošalų gamtos kampelį ir pradėjome tikrinti keliukus, į kuriuos rodė ženklas “Kaimo turizmas”. Manėme, kad rasime sutvarkytus paplūdimius, dailiai nupjautą žolytę, gaiviųjų gėrimų pardavėjus ir daugybę besiilsinčių miestiečių, tačiau susitaikėme su šiais trūkumais. Mums teko skaudžiai nusivilti. Šie keliai baigdavosi lygiai taip pat: pranešimu apie privačią valdą ir “lenciūgu”, kertančiu važiuojamąją dalį.
Kai kurios nuorodos į “kaimo turizmą” pasibaigdavo dar niekšiškiau - tiesiog niekur! Taip, pavyzdžiui, užsibaigė vienas keliukas Aukštadvaryje. Kelio ženklas skelbė, kad kaimo turizmo taškas yra čia pat, už 100 m. Siauras keliukas vedė palei sodybos tvorą medinės Aukštadvario bažnyčios link. O kai pasukome už šio impozantiško statinio, kelias pasibaigė… Galbūt kaimo turizmą čia puoselėja kunigas, klebonijoje nuomojantis kambarius? Nežinau. To aiškintis noro jau nebuvo likę.
Galų gale keliskart taip pabaksnoję į vieno ežero krantus, aptikome apgailėtiną vietą, kuri priklausė visuomenei. Ežero pakrantė buvo nustatyta automobiliais - tiesiog kitur jų statyti nebuvo vietos, nes iškart prasidėjo kalnas. Link ežero vedė maždaug 3-4 metrų proskyna, kurios sąmoningi piliečiai automobiliais neužstatė, tad čia turškėsi būrelis vaikų. Tėveliai nepatogiai glaudėsi ant kalno šlaito - kai kas net palapines buvo įsigudrinęs pasistatyti. Tik spėju, kad naktimis jie turėdavo prisirišti prie medžio, kad nenuriedėtų žemyn. Aplink mėtėsi šiukšlės.
Už 50 m radome dar vieną proskyną. Tik mažesnę. Čia taip pat glaudėsi vargšai, neturintys pinigų ne tik ežero pakrantei privatizuoti, bet ir patogiems kaimo turizmo malonumams. Nutarėme traukti toliau, tikėdamiesi rasti daugiau panašių atsivėrimų. Logiškai mąstėme, kad kuo toliau, tuo proskynose turėtų būti mažiau žmonių.
Kelionė greitai baigėsi. Tolumoje švietė sukultūrinta žolytė, bolavo didžiulio namo bokštai, šalia plevėsavo JAV ir Lietuvos vėliavos, o mums kelią užstojo tas prakeiktas užrašas: “Privati valda”. Diena jau krypo vakarop, saulė smilko ir iš savo slėptuvių į medžioklę traukė milijonai uodų. Nebeliko nieko kito kaip traukti atgal į sostinę.
Štai tokia padėtis Lietuvoje. Kaip ir bet kokioje demokratinėje valstybėje, gražūs vaizdai pasiekiami tik turtuoliams. O visiems kitiems reikia tenkintis valstybei priklausančiais šiukšlynais. Aišku, galima būtų į tuos užrašus nekreipti dėmesio. Anglų rašytojas Jerome’as K. Jerome’as (Džeromas K. Džeromas) savo legendinėje knygoje “Trise valtimi neskaitant šuns” pateikė puikų būdą, kaip mėgautis malonia gamta ir išvengti žemės, ant kurios sėdi, savininko priekabių. Mėginančiam jus išvyti šeimininkui ar jo atstovui reikia pasiūlyti paduoti jus į teismą ir jau ten įrodyti, kad pasėdėję ant žolės jam padarėte didelės žalos.
Tačiau tai, kas tiko Anglijoje, kažin ar tiktų šiandienos Lietuvoje. Bijau, kad šeimininkai nebūtų tokie kultūringi ir į ilgas kalbas nesileistų. Jie grasintų šaunamaisiais ginklais, užsiundytų šunis ir beisbolo lazdomis ginkluotas torpedas. Sveiką kailį kažin ar pavyktų išnešti.
Tad šeštadienio vakarą baigėme pirmo aukšto balkone Vilniaus senamiestyje, besiklausydami priešais balkone laikomų papūgų klegesio. Šių didelių paukščių balsai skambėjo egzotiškai ir puikiai akompanavo mūsų planams privatizuoti Velnio duobę ir už galimybę pažvelgti jos bedugnėn iš patiklių gyventojų rinkti solidų mokestį.
O jei žinote gerų ir neprivatizuotų vietų 100 km spindulių aplink Vilnių, būtinai praneškite. Kaip visuomet, rašykite adresu [email protected].
