Šio filmo platintojai Larą Kroft pristato taip: “graži, seksuali, drąsi, ištroškusi naujų iššūkių. Moterys nori būti panašios į ją, vyrai tiesiog negali atsispirti pagundai”. Keista, kad kino vadybininkai vis dar laikosi archajiškų filmo reklamos taisyklių. Juk Agelina Jolie šiame filme tėra stereotipas ir, bijau, turi labai nedaug įtakos žiūrovui apsisprendžiant, žiūrėti šį filmą ar ne.
Minėtos citatos prasmė viena - “šiame filme vaidina mergina, nusipelniusi būti ant “TV antenos” viršelio”. Tačiau duokite man Lietuvoje rodomą amerikietišką filmą, kuriame nebūtų vienos ar kelių pasaulinio lygio žvaigždžių? Šiais laikais tiesiog nesielgiama kitaip - kad ir koks būtų filmo scenarijus, kad ir kas tą filmą režisuotų, be garsaus aktoriaus pagrindiniame vaidmenyje prodiuseriai net piršto nepajudina.
Net kadaise padoraus kino kūrėjai, tokie kaip Wayne’as Wangas (“Tai nutiko Manhetene” su Jennifer Lopez) ar Martinas Scorsese (“Niujorko gaujos” su Leonardo DiCaprio) nebegali statyti filmų be smūginių aktorių. Netgi Stevenas Spielbergas, vienas nedaugelio Holivudo režisierių, kurių filmus pristatant visuomet akcentuojama kūrėjo pavardė, - netgi jis negaili milijonų garsenybėms.
Tai nejaugi antrąją “Laros Kroft” seriją mes turime žiūrėti tik dėl to, kad čia vaidina Angelina Jolie? O kodėl ne “Briusą Visagalį” su Jimiu Carrey, kodėl ne “Misiją: vestuvės” su Michaelu Douglasu, ne “Holivudo žmogžudysčių skyrių” su legendiniu Harrisonu Fordu? Laikantis šios taisyklės, populiariausiu šių metų filmu apskritai turėtų tapti “Griausmingi Čarlio angelai”, nes čia vaidina net trys aukščiausio lygio žvaigždės - Cameron Diaz, Drew Barrymore ir Lucy Liu.
Ponia Angelina Jolie nėra nei blogesnė, nei geresnė už čia išvardytus žmones. Juk, sutikite, šis filmas niekuo nepasikeistų, jeigu Laros Kroft vaidmenį būtų atlikusi, pavyzdžiui, Cameron Diaz. Energingos, protingos ir savarankiškos moters vaidmeniui ji puikiai tiktų! Prisiminkite kad ir jos personažą čia jau minėtose “Niujorko gaujose”. Angelina Jolie aname vaidmenyje taip pat būtų puikiausiai derėjusi!
Tad kodėl gi “Larą Kroft” labiau verta rinktis nei dauguma čia išvardytų šiandienos repertuaro filmų? Pradėti kalbą reikėtų sąžiningai - nuo to, kuo “Lara Kroft” aniems filmams nusileidžia. Čia akivaizdžiai trūksta humoro.
Iš pradžių humoro trūkumas tokiame filme stebina. Holivudas ir jo gerbėjai saviironiją senokai ėmė vertinti. Šiandien žiūrovo taip lengvai nenupirksi - iš savęs nesijuokianti pramoginė veiksmo fantastika jau tapo atgyvena. Žiūrovo niekas nebeverčia už gryną pinigą priimti ekrane surežisuotų ir su realybe nieko bendra neturinčių nuotykių. Jam daug labiau patinka, kai filmo herojus ne tik eina kiaurai sienų, bet ir iš šio savo sugebėjimo moka pasijuokti. Beje, tokiuose filmuose ironijos nebūna per daug - jų kūrėjai visuomet ieško aukso vidurio arba ironiją maskuoja taip, kad ją pastebi tik intelektualesni kino žiūrovai. Tad į šią kategoriją nepatenka tokie filmai kaip garsių filmų parodijos su Leslie Nielsenu priešakyje.
Spėju, kad vienas pirmųjų taip subtiliai ironijos nevengiančių šio žanro filmų buvo Luco Bessono “Penktasis elementas”. Tačiau anais laikais režisieriaus pasišaipymus iš žanro stereotipų visi nurašė jo kilmei - Bessonas ir Holivude atstovauja europietiško kino mokyklai. Kiek vėliau ėmė dygti “Džeimso Bondo” - vis dar labai pagarbiai puoselėjamos pramoginio kino legendos - parodijos. Tačiau šiais laikais stereotipu tapo jau ir toks požiūris, o “Griausmingi Čarlio angelai” yra neblogas jo pavyzdys.
Tačiau stereotipu virtęs juokas praranda esminį savo ginklą - netikėtumą. Štai kodėl Holivudo pokštai vis dažniau būna tokie lėkšti ir nuvalkioti, kad net eiliniams vartotojams skirtų leidinių kino apžvalgininkai atvirai tokių pokštų kupinus filmus niekina. Priežasties toli ieškoti nereikia - komedija visais laikais buvo vienas sunkiausių kino žanrų, kur režisieriui ypač lengva užsitarnauti nevykėlio vardą.
Spėju, kad “Laros Kroft” kūrėjams pigių juokų išvengti padėjo komiksinė filmo prigimtis ir noras įtikti vaikiškai auditorijai - tai, kas juokinga suaugusiems, vaikams nebūtinai kels juoką. Tačiau su vaikais galima kalbėtis tiesiau - jie lengviau patikės kaskadininkų atliktu klasikiniu triuku, nei į Jolie krūtis spoksantys jų tėveliai.
“Lara Kroft” nė kiek nenustebino vaidyba ar siužeto vingiais. Matosi, kad čia filmo kūrėjai nė nemėgino lieti prakaito. Tačiau jie iš peties padirbėjo ieškodami filmavimo vietų, papildydami jų scenografiją ir dėliodami vizualų filmo korį. Čia ir yra stiprioji “Laros Kroft” pusė - šis filmas yra kaip niekad gražus. O ko daugiau reikia po sunkios darbo dienos pavargusiam žmogui, jeigu ne gražių vaizdų?
Juolab kad šiuolaikinė kino kūrimo ir demonstravimo technika teikia puikiausias galimybes ir taip gražius tikrovės vaizdus paversti tobulais. Filmuojant “Larą Kroft” buvo beveik apkeliauta mūsų planeta - operatoriui teko belstis į Graikiją, Velsą, Honkongą, Kiniją, Afriką ir į sunkiai apibūdinamą žiemos peizažą, kuris filme kažkodėl buvo pavadintas Kazachstanu.
Ko verti vien įžanginiai filmo kadrai, kai porą minučių praskrieję skaidriu jūros paviršiumi ir staiga pašokę aukštyn per visą ekraną išvystame ant pakrantės uolų plytintį tobulai baltą graikišką miestuką? To pakanka, kad pamirštum, jog greitai mums bus papasakota dar viena pokvailė nuotykių istorija, gerokai pasaldinta nenatūralia Angelinos šypsena.
Po seanso išėjau gavęs sveikatą stiprinančią spalvų ir vaizdų dozę, o palaikis siužetas jau po pusdienio ėmė trupėti. Tačiau tokių filmų scenarijai tam ir rašomi, kad juos kuo greičiau pamirštum. Juk tuomet, juos kiek pakoregavus, po poros metų galima išleisti filmo tęsinį. Nepaisant to, vidinę ramybę stiprinančios terapijos seansas įvyko.
“Lara Croft Tomb Raider: The Cradle of Life”, JAV, Vokietija, Japonija, Didžioji Britanija, 2003Trukmė: 1 val. 57 min.Režisierius: Jan de Bont (“Šmėklos”, 1999; “Greitis 2”, 1997; “Greitis”, 1994)Vaidina: Angelina Jolie (“Kapų plėšikė Lara Kroft”, 2001; “Dingti per 60 sekundžių”, 2000; “Mergina su trūkumais”, 2000; “Kaulų kolekcininkas”, 1999;), Gerard Butler (“Rytojus niekada nemiršta”, 1997), Chris Barrie (“Lara Kroft kapų plėšikė”, 2001). Til Schweiger (“Beldžiant į dangaus vartus”, 1997) ir kt.
