Šis meksikiečių filmas pas mus turėtų būti itin aktualus dėl dviejų priežasčių. Viena, jame pasakojama apie Katalikų Bažnyčios tamsius darbelius - o juk ir Nepriklausomoje Lietuvoje apie juos diskusijos vis įsiplieskia. Kita vertus, meksikietiškas mentalitetas mums turėtų būti lengvai suprantamas - juk ne šiaip sau Lietuvoje taip mėgstami meksikietiški serialai!
Aišku, serialų mėgėjai kažin ar plūstelės į kino teatrus. Tačiau mėgstantys pikantiškas detales apie tuos, kurie “šiukšlių iš namų” beveik niekada neneša - peno gaus sočiai. Dvasininkų gyvenimas yra šiais laikais vis labiau eskaluojama tema ir Lietuva iš kitų pasaulio šalių niekuo neišsiskiria.
Bažnyčios moralinė padėtis Lietuvoje labai keista. Juk niekas Katalikų Bažnyčiai blogo žodžio netaria apie jos veiklą sovietiniais laikais. Bažnyčią tuomet spaudė, o ši laikėsi ir dar žmones įkvėpdavo. Kai okupantai Lietuvą paliko, atsikvėpė ir Bažnyčia. Jos nuomonės ėmė net valdžia klausyti, o kai kurie jos atstovai, nepaisydami rimto komunistinio stažo, bent per didžiąsias šventes Arkikatedroje paklūpėdavo. Net Valdas Adamkus, per pirmuosius rinkimus sakęs esąs protestantas ir apskritai į religiją žiūrįs šaltai, neatlaikė spaudimo ir svarbiausioje Lietuvos bažnyčioje ėmė uoliai lankytis.
Buvo ir kita medalio pusė. Buvo Ričardų - Jakučio ir Mikutavičiaus - istorijos, nutaškytos purvinomis pinigų spalvomis. Garbūs Bažnyčios patriarchai šventino restoranus ir baseinus, o dienraščiai vis užsimindavo apie pedofilijos atvejus. Ir nesupranti žmogus, kodėl taip yra? Kai spaudžia - viskas tvarkoj. Kai tik laisvai gyveni, tai net dvasininkija atvirai neria į nuodėmes! Atrodo, Bažnyčiai tos laisvės nė nereikia - ji buvo daug tvirtesnė ir didesnį autoritetą turėjo totalitariniais laikais.
Panašių klaustukų pilna ir daugiasluoksnėje “Didžioji kunigo Amaro nuodėmėje”, kuri ne tik tapo pelningiausiu per visą Meksikos istoriją filmu, bet ir pažadino šnekas apie šios šalies kino atgimimą. Juolab kad jame pagrindinį vaidmenį atlieka net ir Lietuvoje žinomo meksikiečių filmo “Ir tavo mamą taip pat” žvaigždė.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad “Didžioji kunigo Amaro nuodėmė” yra tipiška melodrama, pastatyta pagal XIX a. (!) portugalų rašytojo veikalą, puikiai pritaikytą šiandienai - čia taip gausu Meksikos gyvenimo reikalų, kad nenuostabu, jog patiems meksikiečiams šis filmas patiko. Populiarumą skatino ir Bažnyčios prakeiksmai - skandalai dar nepakenkė jokiam populiariosios kultūros produktui. Melodrama pamažu įgauna socialinės dramos savybių.
Filmo pradžioje gauname apiplėšimą - plėšikai apšvarina autobusą, kuriuo į savo darbo vietą keliauja jaunasis kunigas. Šis įvykis pateikiamas kaip savaime suprantamas - autobusas tiesiog nuvažiuoja toliau. Tiesa, pagrindinis filmo herojus pasigaili vieno apiplėštojo ir pasidalija su juo savo pinigais - pradedamas piešti labai dviprasmiškas jauno kunigo portretas.
Vėliau galima mėgautis įvairiausiomis Meksikos kasdienybės smulkmenomis - čia ir skurdas, ir itin aukštos įtampos religinės emocijos, ir nemažiau karštos meilės linijos, ir kunigai, sukantys reikalus su vietos valdžios ir narkobiznio galiūnais. Krikščionybė kartais įgauna lengvų pagonybės atspalvių - linksmiausias, ko gero, kunigėlio mylimajai išsprūsta per išpažintį - pasirodo, ji masturbuojasi galvodama apie Jėzų!
Rasime ir kaimo kunigą, prijaučiantį partizanams - lengva užuomina į Komendanto Markoso miško karius, bene vienintelius pasaulyje raudonosios revoliucijos palikuonis. Pravažiuos ir “Vabalas” - juk Meksika dar visai neseniai buvo vienintelė pasaulyje šalis, kur šie automobiliai buvo gaminami tokios formos, kokios VW juos štampavo prie keturiasdešimt metų Vokietijoje.
Šiaip ar taip, pagrindinės linijos dvi - melodrama ir aštri Bažnyčios kritika. Melodrama (kunigo ir labai jaunos merginos itin kūniška meilė) lyg ir turėtų įsilieti į kritikos liniją - juk kunigas pažeidžia svarbų savo luomo draudimą. Tačiau melodramai skiriama tiek dėmesio, kad ji tampa svarbiausia. Čia karaliauja emocijos - religija, meilė ir kūniškas potraukis susilieja į vieną klampią košę. Kritiškoji filmo dalis yra pernelyg racionali ir melodramai pralaimi visuose frontuose.
Tačiau ir melodramoje yra vienas gan įdomus aspektas. Laikantis įprastinės logikos, mūsų santykis su filmu turėtų būti štai koks. Į provincijos parapiją atvyksta dvasiškai liaunas ir naivus kunigėlis. Jis atrodo vienintelis tyras dvasininkas tarp žemiškuose rūpesčiuose paskendusių kolegų. Jausdamas dvasios vienatvę, jis suartėja su mergina, kuri kartą jam pareiškia: “Manęs nedomina žemiška meilė. Aš myliu tik Dievą”. Deja, tyruoliai neatsispiria kūno traukai ir paskęsta aistrose.
Mes turėtume jų gailėtis, ypač gerojo kunigėlio. Jis ir turėtų būti tas herojus, su kuriuo tapatintųsi žiūrovai. Melodrama turėtų švelniai virsti tragedija. Ir viskas būtų OK! Tačiau kortas supainioja režisierius. Nuo tos vietos, kurioje kunigo vyresnysis kolega sužino apie jaunėlio nuodėmes (beje, ir vyresnysis nėra šventas - ir jis mėgaujasi vienos miestelio moters glamonėmis), o mylimoji kunigėliui praneša apie nėštumą, tyrojo Amaro idealus portretas ima byrėti kaip kruopos iš praplyšusio maišto.
Kolegai jis pareiškia, kad celibato įžadus davė tik todėl, kad buvo priverstas (suprask - celibatui jis nepritaria). Jis sako išduosiąs kolegos meilės nuotykius, jeigu šis pagarsins jo istoriją. O merginai ciniškai paaiškina, kad kunigo pašaukimas jam yra svarbesnis nei ji ar jos kūdikis ir šaltu veidu pasiūlo abortą nelegalioje ligoninėje.
Štai šioje vietoje aš palikau kino salę. Iki filmo pabaigos buvo likę maždaug 10 minučių. Tęsti toliau buvo pernelyg koktu. Tuomet ir supratau, kad vienintelis jokiais šio pasaulio nešvarumais nesusitepęs filmo herojus buvo čia jau minėtas kunigas iš kalnuoto rajono, kurį, apkaltinęs partizanų rėmimu, vietos vyskupas ekskomunikavo.
Jis vienintelis tvirtai laikėsi savo idealo ir dvasininkui būtinų moralės normų. Jo veide švietusi šypsena vienintelė liko nesubjaurota nuodėmingų veiksmų. Net išmestas iš dvasininkų luomo, jis pasižadėjo nepalikti savo bandos likimo valiai: “Jeigu man neleidžia ČIA būti kunigu, tai aš ČIA tapsiu valstiečiu”. Tai gal iš tikro šis filmas yra ne istorija apie nuodėmingus kunigus ar iš anksto pasmerktą meilę, o kukliai pareikšta pagarba Meksikos revoliucionieriams ir valstiečiams, kurių kraujyje teka prieš šimtmečius gyvenusių actekų ir majų kraujas?
“El crimen del padre Amaro”.Meksika, Ispanija, Argentina, Prancūzija, 2002.Trukmė: 1 val. 58 min.Režisierius: Carlos CarreraVaidina: Gael Garcia Bernal, Sancho Gracia, Ana Claudia, Damian Alcazar, Angelica Aragon ir kt.
