“Čikaga” gavo “Oskarą” ir buvo pripažinta geriausiu metų filmu. Jeigu būtų lietuviškas “Oskarų” atitikmuo, roko operos “Meilė ir mirtis Veronoje” ekranizacija taip pat būtų pripažinta geriausia. Paprasta - paimi gerai žinomą muzikos idėją, pasikvieti keletą garsių aktorių, suplaki kuo tradiciškesnį kokteilį ir sėkmė garantuota! Kaip mėgsta sakyti meno profanai: “Ir aš taip galėčiau!”
Sunku būtų rasti žmogų, kuriam nepatiktų džiazu alsuojantis miuziklas. Kaip Frankas Sinatra yra universalus, taip ir populiarusis džiazas negali būti nemėgstamas. Aš nesakau, kad tokia muzika dievinama. Ne, ji tiesiog nėra nemėgstama. Ši muzika yra tokia tipiška, kad jos CD rasi kiekvienuose namuose.
Tai muzika, kurią groja prabangiuose restoranuose - kad geriau virškintųsi kilmingi patiekalai. Ją groja ir prekybos centruose - šis faktas byloja dar daugiau. Mat prekybos centruose kiekvienas veiksmas yra apskaičiuotas ir įvertintas. Ten rasi tik tuos garsus, kurie skatina mus tapti vartojančiais gyvuliais ir po apsilankymo jame eilinį kartą dejuoti dėl nevaldomo godulio daiktams.
Atidžiau paklausius garsų prekybos centruose, tampa aišku, kad budrumą efektyviausiai griauna visiems žinoma klasika - ji nekelia klausimų ir svaigina prisiminimais. Nenustebčiau, jei po metų “Čikagos” jau galėsime klausytis ir vietiniuose prekybos centruose, o garso įrašų skyrelyje rasime plokštelę už 10 Lt, ant kurios bus užrašyta: “A Tribute to “Chicago”.
Pagrindinė “Čikagos” siužeto teritorija - kalėjimas - aktuali net ir atsilikusios Lietuvos gyventojams. Gal net labiau nei amerikiečiams, kurie labiau domėtųsi sukto advokato linija. Juk amerikiečiai - teismų maniakai. Mane visuomet stebina kine vaizduojami Amerikos teismai - kai atmetamas neteisėtai gautas, tačiau akivaizdus kaltės įrodymas, taip nusikaltėlį pripažįstant nekaltu. “Čikagoje” ši padėtis pristatoma kaip visiškai normali: “Jeigu sugebi apmulkinti prisiekusius ir teisėją, tu esi teisus, netgi jei visi žino, kad tu esi žmogžudys”.
Tačiau grįžkime į Lietuvą. Juk pas mus kalėjimas taip pat yra mėgstama tema. Mes žinome, kuo kaliniai užsiima laisvalaikiu, kokios kalėjimuose egzistuoja kastos, ką jie vartoja, kad atsipalaiduotų, kokios firmos mobiliaisiais telefonais dažniausiai naudojasi… Kalėjimo realybė žadina laisvo žmogaus smalsumą. Laisviesiems piliečiams visais laikais patikdavo stebėti nubaustuosius. Smagu stebėti visuomenės įstatymų pažeidėjo kančias! Juk ir mes slapčiomis trokštame tuos įstatymus sumalti su miltais!
Kadaise viešos bausmės “veždavo” geriau už bet kokį teatrą - minios susirinkdavo stebėti, kaip kapojamos galvos, rankos, kojos. Kaip žmogus kariamas ar kišamas po giljotina. Kai kur viešos bausmės iki šiol praktikuojamos. Tik civilizuoti Vakarai jų jau senokai atsisakė. Tačiau kalėjimo istorijos tyrinėtojai šio bei to nepastebėjo!
Viešos bausmės atsisakymą jie suvokė kaip radikalų pasaulėžiūros kitimą. Jie sakė, kad visuomenė dabar nori auklėti, o ne bausti. Vieša egzekucija šiandien rodytų visuomenės fiasko - nesugebėjimą perauklėti įstatymo pažeidėją. Todėl bausmės ir įgyvendinamos tamsoje bei tylomis. Realių egzekucijų viešumoje iš tikro nebeliko. Tačiau minėti tyrinėtojai nepastebėjo, kad bausmės teritorija, anksčiau taip aiškiai matyta miestų aikštėse, persikėlė į kino ir televizorių ekranus.
Kas nėra matęs mirties bausmės kine? Kino režisieriai varžosi tarpusavy, kuris šį ritualą parodys pikantiškiau, paskanindamas vis tikroviškesnėmis detalėmis. Pastarąjį dešimtmetį mus pasiekė visa serija filmų, kurių veiksmas vystosi tik už kalėjimo sienų. Tad nematydami tikrojo kalėjimo, mes galime iki soties mėgautis jo atspindžiais popkultūroje.
Kultūringais drabužiais apvilktą kalėjimą regime visur. Tokie renginiai kaip “Mis Nelaisvė” suteikia mums galimybę mėgautis ne tik nusikaltėlio veidu, bet ir kūnu! Nors “Mis Nelaisvės” kūno duomenys nėra idealūs, tačiau viską atperka kalinės įvaizdis. Jokia manekenė tuo pasigirti negali! Net pakelių maniakas Jonaitis, pasakojantis apie savo gyvenimą kriminalinėje laidoje, pasirodo mums romantinio herojaus rūbais. Mes pamatome, kad šis žmogus taip pat turi jausmus, gali būti švelnus ir net gali verkti! Mes ne tik mėgaujamės, bet ir gėrimės keistuoliu, suteikusiu mums galimybę pasijusti įstatymo pažeidėjo kailyje. Nusikaltėlis ir vėl yra įdomiausias žmogus - kaip senais gerais romantizmo laikais!
“Čikagos” kūrėjai taip pat naudojasi įstatymą gerbiančių piliečių troškimais pažvelgti pro rakto skylutę į kalėjimo kamerą. Jie žino, kad piliečiai nenori pamatyti kalėjimo realizmo. Piliečiai trokšta, kad už kameros durų virtų romantiškas gyvenimas, paskanintas kilniomis aistromis. Kad mirgėtų spalvingos šviesos, skambėtų maloni muzika, o kaliniai būtų gražūs ir papuošti madingais drabužiais. Juk mes esame įpratę idealizuoti savo herojus!
“Čikaga” ne tik pelnosi iš šiandienos žmogaus noro matyti užribio gyventojus. Šis filmas yra atsiradęs erdvėje, kurią mums sukūrė žiniasklaida. Juk net filmo veikėjos žengia šiuo keliu - didinga nusikaltėlių aura, genialaus advokato tinkamai įduoda į rankas žurnalistams, paverčia dvi kalines visuotinėmis žvaigždėmis!
Tikiuosi, dar pamenate reportažus iš “Bravo” muzikinių apdovanojimų šventės. Man neteko matyti nė vienos nuotraukos, kurioje nebūtų šypsojęsis vienas garsus mūsų dienų buvęs kalinys. Jis ir Valinskas, jis ir Mamontovas, jis ir “B’Avarija”. Kaip matome, mūsų popžvaigždės tebuvo neesminis kintamasis. Kiekvienos nuotraukos tikrasis herojus buvo Jis.
Trokštate išgarsėti? Paprasta. Reikia tik trumpam sėsti į kalėjimą.
“Chicago”, JAV, Kanada, 2002Trukmė: 1 val. 53 min.Režisierius: Rob MarchallVaidina: Catherine Zeta-Jones (“Amerikos numylėtiniai”, 2001, “Narkotikų kelias”, 2000; “Spąstai”, 1999), Richard Gere (“Neištikimoji”, 2001; “Ruduo Niujorke”, 2000; “Šakalas”, 1997; “Graži moteris”, 1990), Rene Zellweger (“Baltasis Oleandras”, 2002; “Bridžitos Džouns dienoraštis”, 2001; “Aš, kitas aš ir Irena”, 2000; “Seselė Betė”, 2000), Queen Latifah ir kt.
