Nėra lietuvio, kuris būtų taip išgarsinęs savo tėvynę svetur, kaip Jonas Rimša (1903-1978). Andorų Kondoro ordino kavalierius, Bolivijos valstybės garbės pilietis, vienas garsiausių dailininkų visoje Lotynų Amerikoje. Bolivijos Vyriausybė iš jo įsigijo apie 300 paveikslų ir perdavė juos svarbiausioms valstybės įstaigoms - sostinės municipalitetui, centriniam bankui, kt. Visas dailininko palikimas paskelbtas Bolivijos nacionaliniu turtu ir uždraustas išvežti iš šalies.
Pasirašydavęs: pintor lituano
Dabartinė Rimšos paroda Vilniaus paveikslų galerijoje - sostinėje jau trečioji. 1977 m. rodytas Dailės muziejuje ir 1999 – „Vartų“ galerijoje. Pastaroji paroda, supažindinanti su paskutinio dešimtmečio darbais, įamžinta unikaliu mažo tiražo katalogu.
Šiandien Chodkevičių rūmuose galime pamatyti 105 Rimšos paveikslus, atspindinčius visą jo kūrybos kelią. Visi darbai daugiausia surinkti iš privačių kolekcijų, keliolika - iš Almos ir Valdo Adamkų rinkinio. Jie su dailininku susipažinę 1958 m., pasikvietę į Valstijas, padėję surengti parodas Klivlande, Čikagoje. Didžiuma paveikslų išparduoti gana aukštomis kainomis. Beje, visų sertifikatai pažymėti ypatingu spaudu: „pintor lituano". Rimša didžiavosi savo lietuviškomis šaknimis ir niekada jų nepamiršo.
Laimės ieškoti Brazilijon
Antanas Rimša, garsus Kauno siuvėjas, turėjęs turtingiausią klientūrą su pačiu Smetona priešakyje, išsiuntė dvidešimtmetį sūnų į sukirpimo akademiją Vienoje. Šiandien pasakytume, kad jam švietė garsiausio Lietuvos stilisto žvaigždė. Bet jis ten daugiau laiko leido su teptuku rankoje, nei adata. Tėvas tų paikų užmačių nesuprato ir netrukus po sugrįžimo sūnus pagal to meto madą patraukia laimės ieškoti Brazilijon. Nuo tada ir prasidės neramus klajūno gyvenimas, paklusęs atogrąžų šauksmui. Argentina-Bolivija-Taitis - tai likimo trikampis, kuriame brendo ir tobulėjo stiprus gaivališkas Rimšos talentas.
Studijos Buenos Airių meno akademijoje, kritikų pripažinimas ir prestižiniai apdovanojimai po pirmųjų parodų įkvėpė pasitikėjimą savimi, suteikė drąsos eiti savo keliu.
Argentinoje indėnų kultūros pėdsakai buvo menki, todėl patraukė į paslaptingąją Boliviją, kur gyveno beveik vien tik aimarų ir kečų gentys. Apsigyvenęs sostinėje La Pase, dažnai traukia į šalies gilumą, į čiabuvių kaimelius džiunglėse. Kad tapant nejučia neprišliaužtų nuodinga gyvatė, mačete prasikapodavo, išvalydavo aikštelę plenerui...
Polio Gogeno pėdsakais
Rimšos ir Gogeno (Paul Gauguin) braižo giminystė neabejotina: tos pačios lokalinės tamsių kontūrų paryškintos spalvos, tas pats egzotiškas atogrąžų peizažas su šokoladinėmis čiabuvių figūromis. Dailės žinovai net buvo paleidę sparnuotą frazę: mirė Polis Gogenas - gimė Jonas Rimša. Tai ne vien poetinė metafora: 1903 m. iš tikrųjų nutrūko Gogeno gyvenimas ir prasidėjo kitas - J.Rimšos.
Išeiviui iš Lietuvos įžymusis prancūzų postimpresionistas darė didžiulį įspūdį. Neneigė to nė pats. Veržėsi į Taitį, didžiąją Gogeno Meką. Sukaupęs pinigų po sėkmingų parodų Amerikoje, nedvejodamas įgyvendina seną savo svajonę. Bet... šiek tiek nusivylė, neberadęs to Taičio, kurį tapė ir aprašė Gogenas. Civilizacijos džiunglės jau varžėsi su tikrosiomis. Dangoraižiai, autostrados, daugybė turistų. Gogeno laikais užsieniečiams uždraustas meilės šokis Tamure jau buvo demonstruojamas turistams. Bėgo nuo civilizacijos, bet ji pasivijo. Vis dėlto rado ypatingą čiabuvių pasaulį, kuris jo paveiksluose skleidėsi sodriomis spalvomis, nematytais judesių ritmais ir arabeskomis. Rado būdų savaip atspindėti taitiečių gyvensenos ir juos supančios gamtos specifiką.
Du Rimšos - Jonas ir Petras
Skaitytojams gali kilti klausimas: kokie giminystės ryšiai sieja garsųjį lietuvių skulptorių Petrą Rimšą (1881-1961) su Bolivijos lietuviu Jonu. Jokie. Buvo tik bendrapavardžiai. Tačiau žinojo vienas apie kitą, susipažino per laiškus, bet niekada nebuvo susitikę. Jonas, jaunesnis daugiau nei dviem dešimtmečiais, Petrą vadino „dėde", o Petras Joną – „sūnumi". Jono laiškai Petrui jaudinamai švelnūs, nuoširdūs, atviri. Gal todėl, kad buvo praradęs visus ryšius su šeima Lietuvoje. Guodėsi, kad jį vargina didmiesčio gyvenimas. Vylėsi: „Štai aš dar kokį trejetą metelių paklajosiu po pasaulį, o paskui - namo, į kaimą. Tiktai būdamas tėvynėje galėsiu pasirodyti tikras lietuvis dailininkas... Man taip nusibodo piešti svetimiems...".
Tai svajonei nelemta buvo išsipildyti. Mirė 1978 m. gegužės 13 d. Santa Monikoje. Jo pelenai išbarstyti virš Ramiojo vandenyno.
Audronė JABLONSKIENĖ
