„Katalikų pasaulio leidiniai“ išleido paskutinę Jono Pauliaus II knygą „Atmintis ir tapatybė. Pokalbiai tūkstantmečių sandūroje“. Knyga buvo parašyta lenkų kalba, o pirmasis leidimas Italijoje pasirodė 2005 m. vasarį.
Du lenkų filosofai Jozefas Tischneris ir Krzysztofas Michalskis, Vienos humanitarinių mokslų instituto (Institut fur die Wissenschaften vom Menschen) įkūrėjai, jam pasiūlė kritiškai - istoriškai ir filosofiškai - analizuoti dvi XX amžių paženklinusias diktatūras - nacizmą ir komunizmą. Tuometiniai pokalbiai vėliau buvo užrašyti. Remdamasis šiais pokalbiais, Šventasis Tėvas panoro žengti pirmyn ir praplėsti apmąstymų akiratį: taip ir atsirado ši knyga, kurioje, vos įžengus į trečiąjį tūkstantmetį, aptariamos žmonijos likimą nulėmusios temos.
„Omni laiko“ skaitytojams siūlome šios knygos ištrauką.
Kaip konkrečiau reikėtų suprasti šį apribojimą, apie kurį kalbame? Ką reiškia tokios ribos egzistavimas?
Kalbėdamas apie blogio apribojimą, pirmiausia galvoju apie istorinę ribą, kurią Apvaizda „nustatė“ XX amžiuje įsitvirtinusiam totalitarizmo blogiui: nacionalsocializmui ir vėliau - marksistiniam komunizmui. Tačiau šioje perspektyvoje norėčiau pasitelkti vieną kitą teologinį apmąstymą. Tačiau tai nebus „istorijos teologijos“ tyrimo metodas. Tai veikiau tyrimas, kuris per teologinį apmąstymą leidžiasi į gelmę, kol pasiekia blogio, kurį nugali Kristus, šaknis.
Galutinę blogio ribą gali nustatyti pats Dievas. Jis juk iš prigimties yra Teisingumas, kuris, atsižvelgdamas į objektyvias situacijas, apdovanoja už gėrį ir baudžia už blogį. Turimas omenyje moralinis blogis, nuodėmė. Dar žemės rojuje žmogaus istorijos akiratyje pasirodo teisiantis ir baudžiantis Dievas. Pradžios knyga smulkmeniškai aprašo bausmę, kurios, padarę nuodėmę, sulaukia protėviai (plg. Pr 3, 14–19). Ir jų bausmė paženklino visą žmogaus istoriją. Gimtoji nuodėmė yra paveldima nuodėmė: ji atskleidžia įgimtą žmogaus nuodėmingumą, stipresnį polinkį į blogį nei į gėrį. Žmogus turi silpną įgimtą moralinę prigimtį, kuri „koja kojon“ žengia su jo būties trapumu, su jo psichiniu ir fiziniu trapumu. Vėliau šį trapumą seka įvairialypės kančios, kurias jau nuo pat pirmųjų puslapių Biblija nurodo kaip bausmę už nuodėmę.
Galime teigti, kad nuo pat pradžios žmogaus istoriją ženklina riba, kurią Dievas Kūrėjas nustatė blogiui. Labai daug dėmesio šiai temai Pastoracinėje Konstitucijoje „Gaudium et spes“ skyrė Vatikano II Susirinkimas. Derėtų perteikti visą įvadą, kurį Susirinkimas skiria žmogaus būklei šiuolaikiniame pasaulyje - ir ne tik jame - aptarti, tačiau apsiribosiu tik keliomis citatomis apie nuodėmę ir žmogaus nuodėmingumą: „Juk, žvelgdamas į savo širdį, žmogus patiria esąs linkęs ir į blogį, pasinėręs į daugelį piktybių, negalinčių kilti iš jo gerojo Kūrėjo. Dažnai atsisakydamas pripažinti Dievą savo pradžia, jis taip pat suardė deramą ryšį su savo galutiniu tikslu, o drauge ir visus santykius su pačiu savimi, su kitais žmonėmis bei visais kitais kūriniais. Žmogus yra savyje suskilęs. Todėl visas žmonių gyvenimas, tiek asmeninis, tiek bendruomeninis, skleidžiasi kaip kova, dažnai dramatiška, tarp gėrio ir blogio, tarp šviesos ir tamsybių. Žmogus net pamato savo paties jėgomis neįstengiąs sėkmingai gintis nuo blogio puolimų; todėl kiekvienas jaučiasi tarsi supančiotas. Tačiau pats Viešpats atėjo žmogaus išvaduoti ir pastiprinti, jį iš vidaus atnaujindamas ir išmesdamas lauk „šio pasaulio kunigaikštį“ mus laikiusį nuodėmės vergijoje (Jn 12, 31). O nuodėmė nuskurdina patį žmogų, sutrukdydama jam pasiekti pilnatvę. Šio apreiškimo šviesoje galutinai paaiškėja tiek žmonių patiriama pašaukimo aukštybė, tiek jo skurdo gelmė“ (Nr. 13).
Tad neįmanoma kalbėti apie blogio apribojimą neįvertinant čia pateiktų žodžių turinio. Pats Dievas atėjo mūsų išgelbėti, atėjo išlaisvinti žmogaus nuo blogio ir šis Dievo atėjimas, šis „adventas“, kurį taip džiaugsmingai švenčiame kelias savaites iki Viešpaties Gimimo, yra išganantis. Neįmanoma mąstyti apie Dievo nustatytas įvairiausių blogio formų ribas ir nesieti to su Išganymo slėpiniu.
Galbūt Išganymo slėpinys yra atsakas į tą istorinį blogį, kuris pačiomis įvairiausiomis formomis kartojasi žmogaus istorijoje? Galėtų pasirodyti, kad koncentracijos stovyklų, dujų kamerų, policijos veiksmų žvėriškumo, galiausiai totalinio karo ir savivale grįstų sistemų blogis; blogis, kuris nuosekliai bandė ištrinti kryžiaus buvimą, yra galingesnis už bet kokį gėrį. Vis dėlto jei šiek tiek atidžiau pažvelgsime į totalitarinių sistemų ir persekiojimus dėl tikėjimo patyrusių valstybių ir tautų istoriją, išvysime, kad būtent joje atsiskleidė pergalingas Kristaus kryžiaus buvimas. Toks buvimas, atsižvelgiant į jį supantį dramatišką foną, gali pasirodyti esąs dar įspūdingesnis. Žmonėms, kuriems nuolatos tenka patirti blogio veikimą, nelieka nieko kito, tik Kristus ir jo kryžius, - dvasinės savigynos šaltiniai ir pergalės pažadai. Ar Maksimilijono Kolbės auka Aušvico žudynių stovykloje netapo pergalės prieš blogį ženklu? Ar juo netapo Edithos Stein - didžiosios Husserlio mokyklos mąstytojos - kuri, sudeginta Birkenau krematoriumo krosnyje, prisiėmė kitų Izraelio sūnų ir dukterų likimą, pavyzdys? Ir be šių dviejų asmenų, apie kuriuos dažniausiai kalbama kartu, dar daugybė kitų tos pačios skausmingos istorijos veikėjų su kalėjimo draugais ryžosi liudyti nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų!
Kristaus Išganymo slėpinys ypač giliai įsišaknijęs mūsų egzistencijoje. Šiandieniniame gyvenime dominuoja technikos civilizacija, bet netgi ją pasiekia tokio slėpinio galia, kurią mums primena ir Vatikano II Susirinkimas: „Tad, jei kas nors klausia, kaip šią nelaimę įveikti, krikščionys skelbia, jog puikybės ir iškreiptos savimeilės kasdien grasoma visokeriopa žmogaus veikla turi būti apvaloma ir tobulinama Kristaus kryžiumi ir Prisikėlimu. Kristaus atpirktas ir Šventojoje Dvasioje tapęs nauju kūriniu žmogus gali ir turi mylėti paties Dievo sukurtus daiktus. Mat jis juos gauna iš Dievo, mato juos tarsi plaukiančius iš Dievo rankos ir su pagarba žvelgia į juos. Už juos Geradariui dėkodamas, neturto ir laisvės dvasia kūriniais naudodamasis ir džiaugdamasis, jis tampa tikru pasaulio savininku, kaip nieko neturintis ir visa ką valdantis“.
Galima tarti, kad visoje Konstitucijoje „Gaudium et spes“, nuo pat pirmųjų jos eilučių, Susirinkimas mėgina apibūdinti pasaulį: „Taigi Susirinkimas turi prieš akis žmonių pasaulį, tai yra ištisą žmonijos šeimą, su visa tikrove, kurioje ji gyvena. Tas pasaulis yra žmonių giminės istorijos scena, paženklinta jos pastangų, pralaimėjimų ir pergalių. Krikščionys tiki, jog tas pasaulis yra sukurtas ir palaikomas Kūrėjo meilės. Jis yra patekęs į nuodėmės vergiją, bet piktojo galybę sutrupinusio nukryžiuoto ir prisikėlusiojo Kristaus yra išvaduotas, kad pagal Dievo sumanymą būtų perkeistas ir tobulas“ (Nr. 2).
Vartant „Gaudium et spes“ puslapius, į akis krinta besikartojantys „raktiniai žodžiai“: Kryžius, Prisikėlimas, Velykų slėpinys. Visi kartu jie liudija Atpirkimą, kad Dievas atpirko pasaulį. Scholastikai tai įvardydavo kaip status naturae redemptae - atpirktos gamtos būseną. Ir nors Susirinkimas beveik nevartoja žodžio „Atpirkimas“, vis dėlto yra daug nuorodų į jį. Susirinkimo žodyne Atpirkimas yra suprantamas kaip Velykų Prisikėlimo slėpinio kulminacija. Kas lėmė tokį pasirinkimą? Šiek tiek artimiau susipažinęs su Rytų teologija, daug geriau pradėjau suprasti, kaip toks Susirinkimo apsisprendimas tapo svarbi ekumeninė charakteristika. Primygtinai pabrėžiant Prisikėlimą, buvo perteikiamas tipiškas krikščioniškų Rytų Tėvų dvasingumas. Jei Atpirkimas ir yra Dievo blogiui nustatyta riba, taip yra būtent todėl, kad gėris radikaliai nugali blogį, meilė - neapykantą, o mirtį - Prisikėlimas.
Ištrauka iš Jono Pauliaus II knygos “Atmintis ir tapatybė. Pokalbiai tūkstantmečių sandūroje”. Iš italų kalbos vertė Juozas Ruzgys.
