Jei antroje mačo dalyje būtų ilgiau žaidę Jonas Valančiūnas, Mantas Kalnietis, mūsų šalies komanda tikriausiai būtų šventųsi pergalę. Tačiau Jonui Kazlauskui svarbiausia buvo neatskleisti varžovams visų kortų, patausoti lyderius ir išbandyti įvairius derinius. Šioje dvikovoje sąmoningai nebuvo maitinamas kamuoliais Jonas Valančiūnas.
Ir argentiniečiai tyčia nedemonstravo viso savo potencialo. Vis dėlto, manau, kad olimpiadoje lietuviai turėtų užtikrintai įveikti šią rinktinę, kuri yra parankus oponentas J. Kazlausko auklėtiniams. Tik reikės žaisti kur kas greičiau, išnaudoti J. Valančiūną, ir neabejoju, kad varžovai palūš. Juk Argentinos komandoje beveik visi pagrindiniai žaidėjai – jau „senukai“: Luisui Scolai ir Andresui Nocioni – 36-eri, Emanueliui Ginobili – net 39-eri, tris sezonus nežaidusiam Carlosui Delfino – greitai 34-eri.
Nors rungtynės Buenos Airėse toli gražu nebuvo „gyvenk arba mirk“, jos atskleidė keletą Lietuvos ekipos trūkumų. Abejoju statistiką rašiusių asmenų profesionalumu. Jie suskaičiavo, kad šeimininkai perėmė 19 kamuolių, o svečiai – tik vieną! Protokolo rašytojai užfiksavo net 30 lietuvių klaidų, o šeimininkų vos – 5!
Argentiniečiai tikrai padarė kiek daugiau klaidų, o mūsiškiai – truputį mažiau. Vis dėlto tai šiek tiek neramina. Argentinos rinktinės mažyliai Facundo Campazzo ir Nicolas Laprovittola nuolat prisiklijuodavo prie mūsų įžaidėjų toli nuo tritaškio linijos. Tai vertė klysti mūsų gynėjus ir išderindavo lietuvių puolimą. Po svečių klaidų Argentinos krepšininkai surinko net apie 30 taškų. Krito į aks per aukštas Vaido Karniausko ir Manto Kalniečio driblingas. Tiesa, šį žaidimo elementą ištaisyti yra be galo sudėtinga. Galbūt Lietuvos krepšininkus neigiamai veikė ir aklimatizacija. Jie „pramiegojo“ beveik visą pirmąjį kėlinį.
Šįkart mūsų rinktinė žaidė labai statiškai. Greitojo puolimo metu lietuviai nepelnė nė vieno taško, o oponentai – apie 20! Kita vertus, galbūt buvo toks J. Kazlausko nurodymas – labiau šflifuoti derinius poziciniame puolime. Lietuvos ekipa nuolat tobulino derinį „Flex“, kuris turi įvairių užbaigimo variantų. Tai toks derinys, kai antrosios linijos žaidėjas bėga į priešingą pusę statyti užtvaros ant „ūselio“ stovinčiam krepšininkui. Šios kombinacijos metu vyksta nuolatinis visų žaidėjų judėjimas be kamuolio su daug užtvarų, dažnai be pikenrolo (derinio dviese prieš du). Vakarykštėse rungtynėse tas derinys ne visada duodavo vaisių.
Kita problemėlė – prastas tritaškių pataikymas. Tik Jonas Mačiulis iš toli atakavo solidžiai (3/7). Visi kiti, kurie metė iš tolimų distancijų, šaudė pro šalį.
Vėl prastas rungtynes sužaidė Adas Juškevičius. Jis per du pastaruosius kontrolinius mačus sukrapštė tik 1 tritaškį iš 9. Be to, šis gynėjas neblizga ir tada, kai rungtyniauja įžaidėju. Vis aktualesnis tampa klausimas, ar ne geriau vietoj jo būtų buvę imti Mindaugą Girdžiūną? Tiesa, dabar traukinys jau nuvažiavęs – klaipėdietis Rio de Žaneire nežais.
Tačiau kirba mintis, kad galutiname 12-tuke gali atsidurti V. Kariniauskas. Visur skelbiama, kad jis į sudėtį pateks tik tada, jei kuris nors krepšininkas patirs traumą, bet iš šios situacijos galima išsisukti. Žaidėjas gali būti sveikas, bet juk rinktinės gydytojas žaidynių organizatoriams gali parašyti fiktyvią pažymą, kad krepšininkas yra susižeidęs. Gal tai tik mano spekuliacijos, bet kažin ar J. Kazlauskas suteiktų V. Kariniauskui tiek daug laiko aikštėje tvirtai žinodamas, kad jis tikrai liks už borto. Vakar šis žaidimo dirigentas rungtyniavo net 26 minutes. Tenka pripažinti, kad V. Kariniauskas, net ir žaisdamas antrojoje Graikijos lygoje, padarė pažangą. Jis gana sumaniai vadovauja žaidimui, jaučia ritmą, sugeba „iškišti“ tikslius ir savalaikius perdavimus. Tiesa, kartais per dažnai klysta, beveik neatakuoja iš toli.
Buenos Airėse vakar didžiąją dvikovos dalį vietos arbitrai teisėjavo normaliai, tačiau mačo pabaigoje šiek tiek padėjo saviškiams. Tai sukėlė audringą J. Kazlausko, Arvydo Sabonio, net rinktinės gydytojo Vytenio Trumpicko reakciją. Mano nuomone, kontrolinėse rungtynėse taip nederėtų reaguoti. Tai neatrodo labai solidus elgesys. Tikėtina, kad su tokiu teisėjavimu teks susidurti ir Rio, todėl reikia prie jo pratintis.
Draugiškuose mačuose geriau visiškai nekreipti dėmesio į arbitrų darbą. Juolab daryti jiems spaudimą. Nebent priešininkai žaistų šiurkščiai ir kiltų pavojus patirti traumą. Lietuvoje mūsiškiams meškos paslaugą darė kai kurie mūsų teisėjai, kurie kone visose kontrolinėse rungtynėse nepagrįstai priiminėjo palankius sprendimus Lietuvos rinktinei.
