Jonas Kazlauskas: „1999 m. didelių ambicijų neturėjome“

Ateinantis trečiadienis Kauno „Žalgiriui“ nebus tik dar viena diena kalendoriuje. Sukaks lygiai 10 metų nuo Eurolygos finalo, kuriame žalgiriečiai įveikė Bolonijos „Kinder“ ir tapo stipriausia žemyno krepšinio komanda. Čempionus treniravęs Jonas Kazlauskas sugrįžimą į Kauną iki šiol prisimena su jauduliu.

Prieš dešimtmetį „Kinder“ klubas turėjo tokias žvaigždes kaip Antuanas Rigodo bei Predragas Danilovičius ir gynė čempiono titulą. „Žalgiris“ buvo Eurolygos debiutantas. Tačiau žaidė kauniečiai visai ne kaip debiutantai. 1999 m. balandžio 22 d. Miunchene jie nugalėjo „Kinder“ 82:74, o krepšinio specialistai vieningai pripažino – „Žalgiris“ žaidė ne tik gerai, bet ir labai gražiai.



„Totalinis“ krepšinis

- Kas iš tų metų įsiminė labiausiai: kelias iki finalo ketverto, kovos Miunchene ar sugrįžimas į Lietuvą? - paklausėme J.Kazlausko, šiuo metu dirbančio Graikijos rinktinės treneriu.

- Be abejonės, sugrįžimas į Lietuvą. Mes tada džiaugėmės, kad patekome į finalo ketvertą ir labai didelių iliuzijų ar ambicijų neturėjome. Tačiau gyvenimas parodė, jog tuo metu buvome pasiruošę geriau už kitus. Iš Miuncheno specialiu reisu parskridome į Karmėlavą. Paskui važiavome į miesto centrą. Visą kelią nuo Karmėlavos stovėjo žmonės su ašaromis akyse. Neįsivaizduojamas reginys. Man atrodo, kad tai buvo vienintelis toks krepšininkų sutikimas.

- Varžovų gretose žaidė vien žvaigždės. Kas padėjo įveikti visus Europos „grandus“?

- Tuometinio „Žalgirio“ pavardės dabar kažką sako. O 1999 m. netgi Tyusas Edney nebuvo labai žinomas. Jau nekalbu apie Saulių Štombergą ar kitus. Priedėliai prie pavardžių atsiranda po to, kai ką nors laimi. Kitos komandos buvo sukomplektuotos galingiau. Vėliau, man dirbant klube „Olympiacos“, jie sakė, kad į Miuncheną važiavo pasiimti pergalės ir nugalėtojų titulo. Kartais taip atsitinka.



- Po jūsų triumfo buvo daug rašoma, jog į madą sugrįžo puolimu pagrįstas žaidimas, jog „Žalgirio“ pergalė turės didelės įtakos Europos krepšiniui. Ar ta įtaka jaučiama iki šiol?

- Atakuojantis krepšinis yra gražesnis, jis patrauklesnis žiūrovui, reklamai, televizijai. Bet ten, kur yra labai dideli pinigai ir reikalavimai, dažniausiai būna ir labai didelis spaudimas treneriui. Treneriai nori apsidrausti, daugiausia jėgų skiria gynybai, kad, neduok Dieve, kas nors neatsitiktų. Jei nesiseka, be geros gynybos esi pasmerktas. Dideliuose klubuose viskas atiduodama į superžvaigždžių rankas ir laukiama, kuo baigsis ataka. Mes žaidėme kitokį, „totalinį“, krepšinį. Tą tipišką lietuvišką krepšinį.



Reikia kantrybės

- Ar 1999-uosius galima vadinti lūžiu Lietuvos klubiniame krepšinyje?

- Buvo treji labai sėkmingi metai iš eilės. 1998 m. su „Žalgiriu“ laimėjome Saportos taurę, 1999 m. – Eurolygą. 2000 m. rinktinė iškovojo bronzą Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse. Olimpiadoje Lietuvos vardas nuskambėjo ypač plačiai.



- Kiek metų reikia, kad būtų sukurta čempioniška komanda? 1997 m. turbūt ir pats dar nesitikėjote tokių skambių pergalių...

- Pirmos užuomazgos 1997 m. jau buvo. Tada nepatekome į Eurolygą dėl ne laiku į aikštelę išmestos skardinės. O Paryžiaus „Racing“ žaidėjas, kuris apskritai niekada nemesdavo tritaškių, pataikė nuo lentos. Kita vertus, jei tada būtume patekę į Eurolygą, neturėtume Saportos taurės. Svarbiausias dalykas – Lietuvoje yra labai gera mokykla. Visada atsiranda naujų talentų. Jei prie jų nuperki gerų užsieniečių, galima galvoti apie pergales. Nes geriausi Lietuvos krepšininkai mūsų klubams dabar neįperkami. Reikia, kad ir šeimininkai pakentėtų metus kitus, leistų treneriui dirbti. Kai neturi didelio biudžeto, reikia nustatyti kokią nors kryptį ir ja eiti.

- Ar šiais laikais Eurolygoje debiutuojantis klubas galėtų užkopti į pačią viršūnę?

- Kuo toliau, tuo darosi sunkiau. Kristalizuojasi 7-8 klubai, kurių biudžetai vis didėja. Galima su 30 mln. eurų turėti Maskvos „Dinamo“ arba „Chimki“ variantą. Bet jeigu su tais milijonais dirbama protingai, galima turėti Atėnų „Panathinaikos“, „Olympiacos“ ar „Barcelona“ variantą. Manau, jei dabar pavyktų išlaikyti „Žalgirio“ pagrindą, pridėti jaunąjį Donatą Motiejūną, už 2-3 metų galėtų būti superkomanda. Dabar neblogas pagrindas yra ir „Žalgiryje“, ir Vilniaus „Lietuvos ryte“. Tik žalgiriečiai – jaunesni.

Berlyno prognozės

- Jau keletą metų netreniruojate jokios klubinės komandos. Nepasiilgote Eurolygos ir visą sezoną nenuslūgstančios įtampos?

- Netreniravau Europoje, bet treniravau kitur. Darbas Kinijoje trukdavo ištisus metus. Ten rinktinė visiškai kitaip ruošiama, dirba 7 mėnesius be pertraukų. Krūvis išeina panašus kaip ir klubinėje komandoje.

- Šiemet Eurolygos finalo ketverto turnyras vėl vyks Vokietijoje, Berlyne. Kaip manote, kas laimės?

- Sunku prognozuoti, nes susirinks labai stiprios komandos. Abu gigantai iš Graikijos turi daugybę žvaigždžių. Dabar „Panathinaikos“ lyg ir šlubčioja. „Olympiacos“ pagavo savo ritmą ir kyla į viršų. Kitame pusfinalyje labai reikšminga Maskvos CSKA patirtis. „Barcelona“ kai kurias rungtynes sužaidė tokiu lygiu, kad buvo neįmanoma nesigrožėti. Jos potencialas labai didelis, bet tai – nuotaikos komanda. O CSKA visada atlieka savo darbą. Kai mes prieš 10 metų patekome į finalo ketvertą, mūsų neslėgė jokia įtampa. Dabar komandas slėgs didelė įtampa.

1999 m. „Žalgirio“ sudėtis

gynėjai: Darius Maskoliūnas, Dainius Adomaitis, Anthony Bowie, Tyusas Edney, Giedrius Gustas;

puolėjai: Tomas Masiulis, Saulius Štombergas, Mindaugas Žukauskas, Kęstutis Šeštokas;

vidurio puolėjai: Eurelijus Žukauskas, Iržis Zidekas.


Arūnas ABROMAITIS