Turkijos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje tikrai užtruks. Optimistai sako, kad bent jau 10 metų, tačiau gal būt bent keliolika. Turkija yra kur kas labiau atsilikusi nuo ES, negu Lietuva ir kitos naujos ES narės prieš dešimtmetį. Pavyzdžiui, Turkijos bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui sudaro tik šiek tiek daugiau nei ketvirtadalį ES vidurkio. Tai reiškia, kad Turkijoje vienas gyventojas vidutiniškai gauna beveik dvigubai mažiau pajamų negu Lietuvoje ir penkis kartus mažiau negu Airijoje.
Turkijos politinė santvarka nėra visai demokratiška. Nors Turkijos įstatymai lyg ir užtikrina žmogaus teises, tačiau realybė čia dažnai skiriasi nuo įstatymų. Pavyzdžiui, Turkijoje įprasta demonstracijas išvaikyti panaudojant smurtą. Be to, Turkijoje ypatingą padėtį užima kariškiai. Jų įtaka šalies politiniam gyvenimui yra didžiulė. Apskritai Turkijoje labai į akis krenta kariškių gausa bei valdžios taikomos saugumo priemonės. Pavyzdžiui, vyriausybiniai pastatai saugomi geriau negu paniškai teroristų bijančioje JAV. Niekur neteko matyti, kad paprasta ministerija būtų aptverta 5 metrų aukščio tvora ir saugoma iki dantų apsiginklavusių kareivių. Tačiau Turkijoje tai įprastas vaizdas.
Socialine prasme Turkija irgi labai atsilikusi. Didžioji Turkijos dalis, ypač jos kaimai, yra visiškai kitokia, negu mato lietuviai nuvykę į Stambulą ar ilsėtis į Antaliją bei kitus tikrai dirbtinai išpuoselėtus kurortus. Kaimuose vyrauja vos ne natūrinis ūkis, daugybė gyventojų neturi jokio išsilavinimo. Pavyzdžiui, net 17 procentų Turkijos moterų yra beraštės.
Tiesa, nereikia užmiršti, kad spalio 3 dieną buvo pritarta ne Turkijos narystei ES, o tik derybų dėl narystės pradžiai. Šių derybų pabaiga nėra žinoma. Jei Turkija sėkmingai įvykdys reikiamas reformas, užbaigs derybas, o visos ES narės sutiks, kad ji taptų ES nare, tai ja galiausiai ir taps. Tačiau derybos gali baigtis ir “privilegijuota partneryste”, kai ES ir Turkija bus labai glaudžiai susietos daugeliu sričių, pirmiausia ekonomikos, tačiau Turkija nedalyvaus ES sprendimų priėmime. Be to, Turkijai lėtai vykdant reformas, derybos gali tęstis ilgai, t.y. tapti “amžinomis derybomis”. Galiausiai, derybos gali ir visai nutrūkti. Paradoksas, tačiau kitaip nei Stambulo turguje, sprendžiant politinius klausimus turkai yra stebėtinai nelankstūs derybininkai. Jie yra visiškai nelinkę nusileisti ir teigia, kad ES elgiasi nesąžiningai bei kelia papildomų reikalavimų.
Kyla klausimas - o kodėl derybos iš viso prasideda? Vien Turkijos noro nepakanka. Pirmiausia ES turėjo apsispręsti, ar verta pradėti derybas. Jei pažvelgsime, ką mano atskiros ES valstybės, pamatysime, kad kai kurios jų yra priešiškai nusiteikusios Turkijos atžvilgiu. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Austrijoje net iki 70 procentų gyventojų pasisako prieš Turkijos narystę ES. Tad kodėl esant tokiam pasipriešinimui kai kuriose ES valstybėse, visos 25 ES narės kartu nusprendė pradėti derybas? Kodėl manoma, kad Turkijos narystė ES yra labiau geras, nei blogas dalykas? Kokia gi nauda ES iš Turkijos? Kam ES reikia Turkijos?
Pirmiausia tai yra politinis išskaičiavimas. Tapusi ES nare Turkija būtų didžiausia jos valstybė. Kartu labai išaugtų visos ES politinis svoris tarptautiniuose santykiuose. Ji taptų bene lygiaverte JAV partnere. Be to, turint galvoje tai, kad Turkija yra proamerikietiška valstybė, tai tik sustiprintų transatlantinį ryšį. Kitaip tariant, ES būtų JAV sąjungininkė, o ne priešininkė. Būtent todėl vieni iš aktyviausių Turkijos narystės ES šalininkų yra britai.
Kita priežastis yra ekonominė. Nors dažnai baiminamasi, kad neturtinga Turkija bus nepakeliama našta ES biudžetui, tačiau iki narystės ES Turkija tikrai taps turtingesne. Be to, Turkijos darbo jėga yra bene vienintelis išsigelbėjimas senėjančiai Vakarų Europos visuomenei. Daugelyje Vakarų Europos šalių artėjama prie ribos kai pensininkų bus daugiau negu dirbančiųjų. Paradoksalu, bet tie vokiečiai, kurie dabar priešinasi Turkijos narystei ES, senatvėje gaus pensijas iš turkų sumokėtų mokesčių. Būtent todėl, net ir nepaisydama didžiulio visuomenės pasipriešinimo, ankstesnė Vokietijos socialdemokratų vyriausybė aktyviai pasisakė už Turkijos narystę ES – ji rėmėsi ilgalaikiais ekonominiais išskaičiavimais.
Galiausiai yra dar vienas svarbus Turkijos narystės ES aspektas – civilizacinis. Turkijos narystės ES priešininkai visai pagrįstai teigia, kad Turkija yra visai kitokios kultūros ir religijos šalis negu Europos valstybės. Tačiau būtent Turkijos artėjimas Europos link, o ne nutolimas nuo jos leistų krikščionių ir islamo civilizacijoms geriau pažinti vieni kitus ir nekonfliktuoti. Kad Turkija gali kultūriškai priartėti prie Europos rodo jos XX amžiaus istorija, kai iš religinės valstybės ji tapo iš esmės demokratine pasaulietine valstybe, kurioje religija neturi įtakos politiniam šalies gyvenimui.
Jonas Daniliauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantas
2005-10-11
