Vasario pradžioje Pasaulio bankas Lietuvos ekonomistų bendruomenei pristatė ataskaitą apie mūsų šalies investicinį klimatą, kurį jis tyrė 2004 metais. Tai jis padarė, be kita ko, apklausdamas 239 bendroves penkiuose pagrindiniuose mūsų ūkio sektoriuose - tekstilės, maisto, baldų gamyboje, statyboje ir krovinių pervežimuose.
Atsiribosim, žinoma, nuo fakto, kad “laissez-faire” ideologijos besilaikanti - ir kitiems rekomenduojanti - institucija rašo receptus Vyriausybės ekonominei veiklai intensyvinti ir biudžeto išlaidoms verslo labui didinti. Tai, kas modernioje visuomenėje disidentiška ar paradoksalu, postmodernioje epochoje ima tapti norma.
Greta įprastinių “Tėve mūsų”, kokius seniai išmokę ir mūsų vietiniai guru (gerinti Lietuvos kaip verslui palankios teritorijos įvaizdį, vertinti šalies konkurencingumą, palyginti su partneriais ir lyderiais, remti inovacines bendroves, mažinti biurokratizmą steigiant įmones, supaprastinti žemės naudojimo bei mokesčių administravimo taisykles, sumažinti darbo jėgos apmokestinimą), Pasaulio banko ekspertai sako svarbų dalyką: Lietuvos ekonomika turi kilti aukštyn tobulindama tai, ką ji turi - šiandien esantį verslą ir čia dirbančius darbuotojus.
Konkrečiai: Pasaulio banko specialistai rekomenduoja skatinti ir remti verslą visais tais atvejais, kai jis nusitaiko į prekių ir paslaugų kokybės kėlimą; jie taip pat siūlo smarkiai palengvinti įmonių steigimą (registruojant jas elektroniniu būdu, per internetą, dar labiau sutrumpinant įmonių registravimo laiką ir sumažinant to proceso kaštus), finansiškai remti į inovacijas orientuotas bendroves.
Darbo jėgos atžvilgiu jie pasiūlė aukštojo mokslo srityje nuo kiekybės persiorientuoti į kokybę, o profesiniame mokyme išplėsti mokymą darbo vietoje ir taip besimokančius paremti stipendijomis, o mokinančius - subsidijomis, taip pat imtis vajaus visos šalies mastu propaguojant mokymosi visą gyvenimą idėją, ypač kviečiant tai daryti vidutinio amžiaus žmones.
Tai labai tikslūs ir pagrįsti, ekspertų profesionalumą liudijantys pasiūlymai. Juk daug žinom Lietuvoje. Ir kad Airija išgarsėjo savo augimo tempais dėl to, kad mažais mokesčiais pritraukė daug užsienio investicijų, ir kad Skandinavijos šalys bei Suomija taip ir lieka nepralenkiamos savo technologinėje lyderystėje dėl to, kad dėl didelių mokesčių užtikrino pavydėtinos darbo kultūros, solidumo, inovatyvumo ir profesinio meistriškumo darbo jėgos parengimą. Kad JAV pralenkia Europos valstybes savo BVP vienam gyventojui, technologine pažanga ir šeimų pajamų vidurkiu, bet atsilieka nuo Europos gyvenimo trukme, pasižymi didesniu kūdikių mirtingumu ir didesniais santykinio skurdo mastais. Žinome ir tai, kad ateities ekonomika bus žiniomis grįsta ekonomika, ir tai, kad pagrindinės mūsų eksporto prekės yra perdirbta Rusijos nafta, baldai, tekstilė ir maisto produktai. Žodžiu, geresnės žinojimo “mišrainės” dar tektų paieškoti.
Tačiau nežinom, kaip mums patiems tapti skandinavais ar bent airiais. Tiksliau - žinom, kad jais niekada netapsim, nes esam lietuviai ir todėl turime rasti mūsų sąlygoms ir mums tinkamą kelią į geresnę ateitį.
Jei apibendrintume tai, ką mums sako Pasaulio bankas savo tyrimu, tai skambės taip: pirmiausia turite būti perfekcionistai tame, ką darote šiandien. Turite ir svajoti, ir strategiškai orientuotis, bet atsiplėšti nuo žemės, ypač kai kalbama apie ekonomiką, nevalia. Peršokti į žinių visuomenę tiesiai nuo mūsų varganų valstiečių ūkių, prakaito sunkimo dirbtuvių mūsų siuvimo tekstilės ir maisto produktų fabrikuose, nuo skurdą ir tik skurdą užtikrinančių atlyginimų mūsų daugumoje įmonių, dirbtuvių ir prekybos centrų paprasčiausiai neįmanoma.
Mes negalime peršokti į žiniomis grįstą ekonomiką, visiškai ignoruodami žemės ūkį (būtent žinios, drauge su kapitalu, jį ir išgelbės), tekstilės fabrikus, daugybės samdomų darbuotojų beteisiškumą darbo vietose, ir visa tai, ką tokia padėtis perteikia mūsų verslo ir politikos elitui. Tai tas pats, kas, kaip sako lenkai, prisisegti rožę prie kailinių ir vaizduoti šaunų kavalierių.
Užtat galima anaiptol ne paskutiniams įžengti į žinių ekonomiką (ir atitinkamą visuomenę), jei mūsų visų darbas, mūsų vadyba, mūsų valstybės administravimas, mūsų prekių ir paslaugų kokybė bus orientuojami į aukščiausią pasaulyje lygį. Perfekcionizmo, tobulumo, aukščiausios klasės ir kokybės siekis garantuos mums visiškai natūralų slinkimą vis sudėtingesnės produkcijos link, vis reiklesnių partnerių link, vis perspektyvesnių rinkų link ir vis rimtesnės pažangos link mūsų moksle ir mokslo žiniomis grindžiamoje ekonomikoje.
