Sekmadienį, rugsėjo 14-ąją, priešingai nei manoma Lietuvoje, pasaulyje įvyko ne tik finalinės rungtynės dėl Europos vyrų krepšinio čempiono vardo. Be jų, Meksikos mieste Kankune baigėsi ilgai lauktas Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) prekybos ministrų lygio susitikimas, o Švedijoje įvyko referendumas dėl šalies stojimo į Ekonominę ir pinigų sąjungą, t.y. dėl euro įvedimo.
Pirmajame pralaimėjo ispanai, antrame - išsivysčiusios šalys, trečiame - ekonominės integracijos Europos Sąjungoje (ES) gilinimo šalininkai.
Ispanai išsilaižys, o du pastarieji pralaimėjimai verti didesnio dėmesio. Jie gali būti simptomiški.
Švedijoje buvo balsuojama ne šiaip dėl euro. Žmonės balsavo dėl to, kas turi spręsti svarbiausius ekonominės politikos klausimus.
Atsisveikinti su krona būtų sutikę tikriausiai daug daugiau žmonių, nei balsavo prieš euro įvedimą. Tačiau atsisveikinti su labai svaria ekonominės politikos dalimi - pinigų politika, vykdoma nacionalinio centrinio banko - tai jau kas kita. Ir nors stambiajam verslui euro įvedimas būtų naudingas, dauguma pasisakė už tai, kad pinigų politika liktų savos vyriausybės rankose.
Kažkas panašaus nutiko ir Meksikos mieste Kankune.
PPO derybų raundas Kankune buvo skirtas galutinai susitarti dėl labiausiai diskutuojamo dalyko - prekybos žemės ūkio produkcija palaisvinimo. Taip buvo įsipareigota 1993 m. pasirašant Urugvajaus raundo susitarimus, taip sutarta ir pradedant Dohos derybų raundą. Tos derybos prasidėjo 2001 m. ir turi baigtis iki 2004 m. pabaigos.
Derybos buksavo jau nuo pradžios, neatsirandant jokios pažangos pasiūlymuose dėl prekybos žemės ūkio produkcija liberalizavimo. Dar gegužę turėjo būti susitarta ir dėl to, kiek bus mažinami muitų tarifai pramoninėms prekėms; irgi neįvykdyta.
Ne pirmą sykį tokios derybos yra ryškiausias visų prekybos liberalizavimo šalininkų dviveidiškumo pavyzdys: tie šalininkai, turtingosios šalys, yra “visomis keturiomis” už prekybos laisvę, bet tik tomis prekėmis, kurių gamyboje jos pirmauja. Jei joms nutiko turėti vieną kitą silpnesnę šaką ar sektorių, tų prekių gamyba vadinama “jautria” šaka ir jai nustatomas kitoks, protekcionistinis režimas. Taip buvo su anglies gavyba, plieno pramone, taip dar tęsiasi (iki 2005 m.) su tekstile ir jos gaminiais (kur naudojamas daugiašalis “savanoriškas” kvotų režimas), taip yra su žemės ūkio produkcija.
Žemės ūkis daugelyje skurdžių šalių tebėra viena iš svarbiausių ūkio šakų ir vienas iš didžiausių, ypač potencialiai, užsienio valiutos šaltinių.
Tačiau importo kvotos ir dideli muitų tarifai užkerta tai produkcijai kelią į rinkas ES, Japonijoje, Korėjoje, JAV.
To negana - daugelis išsivysčiusių valstybių subsidijuoja savus žemės ūkio produkcijos gamintojus, o nesyk ir eksportuotojus. Šitaip vargingesnių šalių valstiečiai ne tik negali patekti į didelės paklausos rinkas, bet dar turi mažinti savo skurdžių derlių kainas, kad įstengtų bent konkuruoti tarptautinėse rinkose su subsidijuojamų fermerių produkcija.
Derybos Kankune ir strigo prie to klausimo - kada ES ir kitos agrarinio protekcionizmo tvirtovės panaikins eksporto subsidijas, likviduos kvotas ir sumažins muitus žemės ūkio produkcijai, užuot be perstojo dūzgusios apie tarptautinės prekybos liberalizavimo naudą ir gėrį.
PPO tuo skiriasi nuo kitų tarptautinių ekonominių organizacijų - TVF ir Pasaulio banko, kad joje galioja taisyklė “viena valstybė - vienas balsas”. Jei mažiau išsivysčiusios šalys sugeba suvienyti savo interesus, o turtingosioms nepavyksta jų suskaidyti, tada susidaro galimybės derėtis daug lygesnėmis sąlygomis.
Kankune taip ir įvyko. Susiformavo Brazilijos vadovaujama 21 šalies grupė, į kurią įėjo tokie dideli žemės ūkio produkcijos gamintojai ir potencialūs eksportuotojai kaip Kinija, Indija, Pietų Afrika, Argentina, Tailandas. Jos teigia atstovaujančios beveik dviem trečdaliams pasaulio ūkininkų. Jų reikalavimas - pirmiausia panaikinti eksporto subsidijas, kurios tiesiogiai skurdina valstybės neremiamų šalių valstiečius.
ES derybininkai sugebėjo rasti tik formalią ir demagogišką išeitį iš padėties. Jie iškėlė kontrapasiūlymą - įtraukti į derybas diskusiją dėl užsienio investicijų. Faktiškai buvo prikeltas iš sąvartyno tas pats Daugiašalio susitarimo dėl investicijų (MAI) projektas, galutinai palaidotas 1998 m. Juo visos šalys turėtų įsipareigoti panaikinti bet kokį nacionalinį užsienio investuotojų reguliavimą, t.y. liberalizuoti kapitalo judėjimą ten ir atgal į bet kurią šalį. ES puikiai žinojo, kad daugeliui šalių tai nepriimtina, todėl derybose pavyko pavaizduoti, kad jos žlugo dėl partnerių nenoro tartis.
Būtina patikslinti - besivystančiose, ekonomiškai atsiliekančiose šalyse protekcionizmo yra gerokai daugiau. Jų muitai ir pramoninėms, ir maisto prekėms daug didesni nei išsivysčiusiose šalyse. Taip jos bando išsaugoti ir padėti sustiprėti savo silpnai pramonei.
Taigi kiekvienas saugo savo silpną vietą. Tačiau demagogijos ir tuščios retorikos laurai, be abejo, priklauso vien išsivysčiusioms šalims.
Jų pralaimėjimas Kankune ir analogiška Europos politikos didžiavyrių plano nesėkmė Švedijoje signalizuoja vieną svarbų dalyką - svarbiausi ekonominės politikos sprendimai mūsų laikais vis labiau nėra vien galingųjų reikalas. Ekonominės ir visokios kitokios politikos sferose kaip niekur kitur apstu demagogijos. Todėl jos demaskavimas arba demaskavimasis visada sveikintini.
