Šeštadienį, spalio 4-ąją, prasidėjo nauja Europos Sąjungos (ES) šalių tarpvyriausybinė konferencija (TVK) - Romoje įvyko jos pirmasis posėdis, dalyvaujant dabartinių ir būsimų ES valstybių ir jų vyriausybių vadovams.
Kaip ir kiekvienos TVK, šios užduotis - parengti ir pateikti ES viršūnių tarybai tvirtinti naują ES sutartį (arba esamos keitimus). Šįkart tai bus Sutartis dėl Europos Konstitucijos.
Pats šis faktas tarsi reikštų, kad ES susiruošė keisti savo dvilypę prigimtį, pasukti valstybės link.
Iš tikrųjų taip nėra. ES prigimties dvilypumas gyvuoja beveik nuo pat jos įkūrimo, išlieka ir toliau. ES yra ir integruotas viršnacionalinis darinys, turintys savus (Bendrijos) valdžios ir valdymo organus, ir kartu tarptautinio valstybių bendradarbiavimo organizacija.
Bet kuo gilesnės ekonominės integracijos ir stipresnės politinės vienybės siekiama, tuo rimtesni darosi mažųjų valstybių būgštavimai dėl savo likimo unijoje. Šįkart atkreipkime dėmesį į siūlomą balsavimo tvarką, priimant sprendimus svarbiausioje ES valdžios institucijoje - ES Taryboje.
Esmines permainas padarė jau Nicos sutartis, aprobuota 2000 m. gruodžio mėnesį ir įsigaliojusi šiais metais. Joje gerokai sustiprintos didžiųjų ES valstybių teisės ir galimybės priimant sprendimus, kartu išsaugant mažųjų valstybių galimybes neleisti priimti joms (visoms drauge) netinkamų sprendimų.
ES Konstitucijos projektas numato dar labiau sustiprinti šį dvilypį principą - suteikti dar šiek tiek daugiau galios didžiosioms narėms ir kartu išsaugoti galimybes mažosioms šalims kartu blokuoti joms nepriimtinus projektus.
Suprantama, ES valstybės jokiuose teisės aktuose atvirai neskirstomos į didžiąsias ir mažąsias. Paprasčiausiai stiprinamas gyventojų skaičiaus kriterijus, kuris, kaip žinome, rinkimuose ir lemia valdžios struktūras unitarinėje valstybėje.
Nicos sutartyje valstybių balsai dar turi skirtingus svorius (pagal juos buvo skaičiuojama balsų dauguma Taryboje), o Konstitucijos projekte numatoma, kad sprendimai Sąjungos Ministrų Taryboje (ES Taryboje) bus priimami tiesiog paprastąja valstybių balsų dauguma, kai kiekviena valstybė turi vieną balsą. Taigi unijoje su 25 narėmis projektas Tarybos balsavime turės surinkti 13 balsų. Taip būtų nuo 2009 m. lapkričio 1 d., kai įsigalios konstitucinė sutartis.
Su dideliu “tačiau”, kuris sudaro antrąją “dvigubos daugumos” taisyklės dalį: toji paprasta valstybių dauguma turi atstovauti 60 proc. ES gyventojų (Nicos sutartis numato 62 proc. barjerą).
Atstovauti 60 proc. gyventojų negali net visos 19 mažųjų ES valstybių kartu paėmus (mažosiomis turėtume laikyti visas ES 25 šalis, išskyrus Vokietiją (82 mln. gyventojų), Didžiąją Britaniją (59,6 mln.), Prancūziją (58,7 mln.), Italiją (57,7 mln.), Ispaniją (39,4 mln.) ir Lenkiją (38,6 mln.)). Mažosiose tėra vos 25,5 proc. visų gyventojų. Taigi be trijų ar net keturių didžiųjų ES valstybių pritarimo jų grupei nebus įmanoma priimti jokio ES sprendimo.
O didžiosioms problema kur kas mažesnė. Visos šešios atstovauja beveik 75 proc. ES gyventojų, todėl net, tarkime, nedalyvaujant Didžiajai Britanijai ši penketukas, pasitelkęs dar aštuonių bet kurių ES narių pritarimą ir šitaip suformavęs minimalią 13 valstybių koaliciją nesunkiai įveiks likusiųjų oponavimą. Vien Vokietija su Prancūzija drauge jau turi 31 proc. visų ES gyventojų.
Kitaip sakant, didžiųjų ES valstybių pusėje bus sprendimų iniciatyva su realia galimybe juos priimti, jos taip pat turės ir palyginti lengvas sąlygas blokuoti joms netinkamas iniciatyvas.
Mažųjų pusėje (ir tik jei jos bus vieningos) bus pirmiausia ir svarbiausia blokavimo galia. Kitaip nei didelė, Europos Sąjungoje maža valstybė nieko nenuveiks ir turėdama daugumos valstybių paramą - jei tarp tų valstybių nebus didžiųjų.
Dvigubos daugumos taisyklė yra tam tikras dviejų rūmų parlamento analogas. Gyventojų skaičiaus kvalifikuotos daugumos (galėtų būti ir paprasta dauguma, tačiau tada, tiksliai kalbant, Prancūzijos ir Vokietijos tandemui būtų kiek sunkiau blokuoti Tarybos sprendimą) reikalavimas faktiškai reiškia unitarinės valstybės parlamento sprendimų priėmimo tvarką, o valstybių daugumos reikalavimas tarsi įgyvendina antrųjų parlamento rūmų (senato) principą, pagal kurį kiekvienas regionas, kad ir koks didelis ar mažas jis būtų, turi vienodą balsavimo galią (kaip kad yra, pavyzdžiui, JAV Kongreso antruosiuose rūmuose - Senate, kuriame kiekviena valstija turi po du atstovus).
Skirtumas, ir nemenkas, yra tik tas, kad ES Taryba sprendžia vien ES sutartimi (taigi vienbalsiu ES valstybių narių sutarimu) jos kompetencijai skirtus (bendro intereso) klausimus, ir svarbiausius iš jų - vienbalsiai (kiekviena šalis turi veto teisę).
Balsavimo klausimas visada bus jautrus. Nesunku suprasti didžiųjų ES valstybių norą turėti “stipresnį” balsą sprendžiant unijos reikalus. Nesunku suvokti ir mažųjų valstybių nenorą prarasti realias galias tuose sprendimuose - kai šie esmingai paliečia jų pačių savarankišką gyvavimą (tiksliau, gyvavimo savarankiškumą).
Todėl didžiųjų valstybių spaudimas susilaukia priešingų veiksmų. Sutarties dėl Konstitucijos likimas, kaip atrodo, bus sudėtingas, jos ratifikavimas ir įsigaliojimas nėra garantuoti. Jau dabar 5 šalys (Danija, Airija, Olandija, Portugalija ir Ispanija) paskelbė, kad pritarimo tai sutarčiai sieks referendumu. Lietuvos politikai dėl referendumo užsičiaupė - Sutartis išties rizikinga ir pasirašę ją gali referendume gėdingai pralaimėti. Bet pirmiausia palauksim kitų metų pavasario - kai bus susitarta dėl galutinio Konstitucijos teksto.
