Praūžė referendumas dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje ir iškart radosi nuomonių dėl tolesnių žingsnių. Kaip ir kada jungiamės į Ekonominę ir pinigų sąjungą (EPS)?
Priminsiu, kad EPS yra realiai egzistuojanti pinigų sąjunga ES viduje (apimanti 12 iš jos 15 narių). Švedija apsispręs šį rudenį (taip pat referendumu), Danija ir Didžioji Britanija turi ES sutartimi suteiktas joms išlygas, t.y. teisę nebūti pinigų sąjungoje.
Lietuvos bankas nedvejoja jau ne nuo šiandien - kuo greičiau Lietuva jungsis į pinigų sąjungą Bendrijoje, tuo geriau. Finansų ministerija ministrės Dalios Grybauskaitės lūpomis teigia kitaip - Lietuva neturi skubėti įsivesti eurą.
Taigi anksčiau ar vėliau? Iškart ar apsidairant? Kokie pliusai ir kokie minusai?
Pinigų sąjunga reiškia, kad valstybė netenka savos valiutos ir kartu savos pinigų politikos - ji tampa bendru pinigų sąjungos narių reikalu.
Pagrindinis pinigų sąjungos pliusas - atpinga visi sandoriai su išorės partneriais. Nebereikia konvertuoti ir perskaičiuoti valiutų, nebėra kurso kitimo rizikos. Todėl jei šalis su būsimos pinigų sąjungos partnerėmis turi išplėtotus prekybinius ryšius ir nemenkus kapitalo judėjimo (investavimo) mastus, o jos žmonės daug keliauja ten ir atgal, laimi ji gan daug. Be to, tampa akivaizdūs kainų įvairiose pinigų sąjungos šalyse skirtumai - tai sustiprina konkurenciją, o tai vėlgi labai gerai vartotojams ir ekonomikai. Susidaro palankesnės sąlygos investicijoms, sumažėja infliacijos rizika.
Pagrindinis pinigų sąjungos minusas - šalis netenka savo (autonominės) pinigų politikos. Pinigų emisija (ir senjoražo pajamos), pinigų pasiūlos reguliavimas centrinio banko priemonėmis veikiant palūkanų normą paskolų rinkoje, valiutos kurso reguliavimas - visa tai dingsta, tiksliau - tampa pinigų sąjungos narių bendrų sprendimų reikalu. Tada jau centrinis bankas nebegalės padėti šalies ekonomikai - nei paskatinti investicijas žemesnėmis palūkanų normomis (reguliuojant pinigų bazę), nei pristabdyti konjunktūros kaitimą ir bekylančią infliaciją paskolų pabranginimu. Nebelieka ir nacionalinės valiutos, kad ir kokia ji patikima ar šiaip miela būtų buvusi.
Išplėtoti prekybiniai ir investiciniai ryšiai su ES šalimis, būsimomis mūsų partnerėmis Ekonominėje ir pinigų sąjungoje, yra faktas jau šiandien, jie bus dar didesni Lietuvai tapus ES nare. Taigi neabejotinai gautume didelę naudą iš narystės pinigų sąjungoje. O kaip su kaštais?
Čia įdomiausia tai, kad Lietuva jau nuo 1994 metų neturi autonomiškos pinigų politikos. Įvesdama valiutų valdybos sistemą mūsų šalis kartu pinigų politiką pervedė į automatinį režimą - litų emisija priklauso ne nuo to, kaip centrinis bankas mato situaciją ir ką siekia joje pakeisti, bet tik nuo to, kiek laisvai konvertuojamos valiutos (bazinės, su kuria susietas litas, bei kitų laisvai konvertuojamų valiutų) įplaukia į šalį. Kitaip tariant, mūsų ekonomika jau dabar veikia taip, kaip ji veiks įstojus į pinigų sąjungą - be autonominės pinigų politikos.
Vadinasi, kitaip nei šalių, kurios į ES ir į EPS stoja neturėdamos valiutų valdybos režimo, mūsų ekonomika nepatirs jokių nuostolių, netekdama nacionalinės pinigų politikos jai teikiamų užuovėjų. Mūsiškė to seniai neturi, vadinasi, ir nepasiges. Kaštai jau apmokėti.
Tai kodėl finansų ministrė siūlo neskubėti? Ji akivaizdžiai turi galvoje galimus pokyčius šalies išorės ekonominių ryšių balanse. Jei stojama į EPS kuo greičiau, tai stojant (į VKM-II) būtų išlaikomas dabartinis lito paritetas euro atžvilgiu. Ar tikrai tai optimalus lito ir euro santykis? Juk prekybos sąlygos keisis, taip pat pasikeis ir visa kapitalo srautų aplinka. Būsimi pokyčiai Lietuvos ūkiniuose ryšiuose su EPS šalimis tiek pat nemaži, kiek ir neaiškūs. Tai bus tikras egzaminas visai mūsų ekonomikai, visiems jos sektoriams (gal tik išskyrus dalį paslaugų).
Prekyba palengvės ir mūsų eksportas augs, ypač maisto produktų. Padidės ir kapitalo įvežimas. Taigi bus spaudimas lito kursui kilti. Jei, kaip sako Lietuvos banko specialistai, mes ir valiutų kursų mechanizme galėsime išsaugoti visiškai nekintamą lito kursą, t.y. neleisime jam kilti, kaupsis oficialiosios atsargos, gausės apyvartoje litų, ims kilti kainos ir atlyginimai.
Bet augimo galimybės (daug laisvos darbo jėgos, ne visai išnaudoti esami gamybiniai pajėgumai) Lietuvoje nemenkos, todėl gamybos augimas galės būti paspartintas be infliacijos kilimo grėsmės. Be to, gamybos augimas didins importą, o tai stabdys litų gausėjimą. Taigi lito revalvavimo tikimybė maža.
Kita vertus, konkurencija iš ES šalių narių, ir pirmiausia - iš naujokių (Lenkijos, Vengrijos, Latvijos, Estijos) sustiprės. Ar nepasikeis mūsų prekybos balansas su ES šalimis taip, kad apmokėdami prekybos deficitą neteksim tiek oficialiųjų atsargų, kad teks imtis defliacinių priemonių, mažinti litų kiekį apyvartoje? Kitaip sakant, ar nepaaiškės, kad turime mūsų ekonomikai nepakeliamą lito kursą euro atžvilgiu ir būtina jį sumažinti (devalvuoti)?
Ugnį dar pakurstys kainų kilimas toms prekėms, kurias mūsų gamintojai sėkmingai parduos jau visai jiems atvirose ES šalių rinkose (pirmiausia tai pasakytina apie pieno produktus). Kainų kilimas tuose sektoriuose didins jų darbuotojų pajamas, kils reikalavimai didinti atlyginimus ir visur kitur (pirmieji suskubs juos pasididinti, matyt, valstybės tarnautojai). Kylantis kainų bei pajamų lygis brangins mūsų prekes, didins jų kainas, išreikštas eurais. Ar silpnėjantis eksportas nepareikalaus peržiūrėti lito ir euro pariteto?
Visa tai ir gali būti rimti motyvai, siūlant neskubėti stoti į VKM-II ir po dvejų metų tapti EPS nariais. Juk vos tapę ES nariais pradžioje neturėsim jokios patirties apie tai, kaip veikia mūsų ekonomiką buvimas ES vidaus rinkoje, taigi nieko negalėsim pasakyti ir apie tai, optimalus ar ne santykis 3,4528 su 1. O, tarkime, po dvejų metų jau kur kas geriau orientuosimės, koks lito ir euro santykis užtikrina geriausias mainų sąlygas mūsų ekonomikai, taigi ir jos plėtros sąlygas.
