Žiniasklaidos dėmesys karui Irake atitinkamai sumažino dėmesį kasdienei taikiai veiklai, kuri nei sulėtėjo, nei pasidarė mažiau svarbi ir įdomi. Kovo 20-21 dieną Briuselyje įvyko Europos Sąjungos (ES) valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimas, skirtas aptarti vadinamąją Lisabonos strategiją.
Tai buvo jau trečias pavasarinis ES viršūnių susitikimas po to, kai 2000 m. kovo 23-24 d. toks pat susitikimas (ES viršūnių taryba) Lisabonoje paskelbė įžymųjį strateginį ES tikslą: sukurti konkurencingiausią ir dinamiškiausią pasaulyje žiniomis grindžiamą ekonomiką, pajėgią palaikyti nuolatinį augimą, teikiančią daugiau ir geresnių darbo vietų bei stiprinančią socialinę sanglaudą. Iki 2010 metų.
Tuo tikslu įsipareigota įgyvendinti išsamias reformas darbo, kapitalo ir gaminių rinkose.
Visų tų reformų esmė lyg ir paprasta - didinti rinkos laisvę, šalinti kliūtis ir skatinti rinkos dalyvius būti iniciatyvius, veiklius ir uždirbančius tiek, kiek kas dirba, rizikuoja ir stengiasi. Kitaip sakant - gerinti ekonominės ir technologinės plėtros infrastruktūrą.
Racionalaus pagrindo čia esama - Europos Sąjungoje vis dar yra galimybių būtent politinės valdžios priemonėmis didinti jos nacionalinių ekonomikų integracijos laipsnį ir šitaip sustiprinti gamintojų konkurenciją (ji padės stipriesiems ir pašalins silpnuosius, t.y. padarys gaminius pigesnius) bei išplėsti galimybes gauti masto ekonomiją (o tai vėlgi atpigina gaminius).
Konkurenciją galima didinti tiek prekių, tiek darbo ir kapitalo rinkose. Antai vis dar skirtingos bendrovių steigimo (registravimo) taisyklės įvairiose ES šalyse, vis dar ne iki galo atviros energetikos, dujų tiekimo, pašto, geležinkelių paslaugų rinkos, tebeveikia nacionalinės kapitalo rinkos su atitinkamomis taisyklių ypatybėmis.
Socialinės rūpybos suvešėjimas, atrodytų, užkerta kelią darbo rinkos pagyvinimui, darbo motyvacijos stiprinimui. Tačiau galima bandyti tą rūpybos sistemą modifikuoti - pasyvų rūpinimąsi mažai uždirbančiais ar nedirbančiais pakreipti link jų kvalifikacijos kėlimo, perkvalifikavimo į atrakcingesnes specialybes, link nuolatinio mokymosi įgūdžių ir įpročių lavinimo.
Žinių ekonomikos beprasidedanti plėtra taip pat suteikia šansų valstybinio intervencionizmo sistemai. Moksliniams tyrimams ir diegimui reikia skirti daugiau lėšų - tą gali daryti valstybė, kuriai ne naujiena finansuoti aukštąjį mokslą ir žymią dalį mokslinių tyrimų. Bet taip pat ji gali paskatinti, vėlgi tomis pačiomis intervencinėmis priemonėmis, to daugiau imtis ir privatų verslą. Universitetinės studijos ir mokslo tyrimai duoda didelius išorės rezultatus - išsimokslinęs jaunimas ir modernus mokslo potencialas privilegijuotą padėtį ir tokios šalies verslui, nes jis tampa pajėgus imtis sudėtingų technologijų gamybos ar paslaugų, jungtis į atitinkamus tarptautinius tinklus.
Žinoma, esant atitinkamai terpei ir verslo kultūrai visa tai puikiai, o tiksliau - dar geriau (efektyviau - pigiau, greičiau, kokybiškiau), galėtų daryti ir privataus kapitalo bendrovės, ypač didžiosios korporacijos. Bet tai, apibendrintai šnekant - ne Europos tradicija. Ne šiandien pastebėta, kad nusistovėjusi Europos aukštojo mokslo sistema iš esmės moko, kaip išvengti rizikos, kaip siekti stabilumo ir nuolatinio užimtumo. Europos universiteto absolventas - tai žmogus, kuris gavęs diplomą (mokslinį laipsnį) pirmiausia dairysis geros karjeros valstybinėje arba valstybės finansuojamoje institucijoje, sieks užsitikrinti nuolatinę darbo vietą, bandys ir sugebės išvengti rizikingo įsidarbinimo.
Ir priešingai - JAV universiteto absolventas nenustygs, gavęs diplomą ar kiek vėliau, pats nepabandęs steigti savo verslą, o sužlugęs bandys iš naujo.
Tie du skirtingi požiūrio į riziką ir į asmeninę iniciatyvą modeliai vis dar tebesirungia. Atrodo, kad skirtingose aplinkybėse jų šansai kaitaliojasi. Galima manyti, kad besiformuojant informacinei visuomenei ir kuriantis žinių ekonomikai, didėja europinio modelio - suderinto, strategiškai suorientuoto, su stipriu sutelktu vyriausybės dalyvavimu - šansai ir galimybės. Antai besitęsianti stipriai vyriausybių paremto “Airbus” sėkmė, pasaulinis ES gamintojų pirmavimas tokiose srityse kaip automobiliai, kai kurios aeronautikos sritys, mobiliosios komunikacijos, vaistų gamyba liudija, kad ilgalaikėmis programomis grindžiami vyriausybių palaikomi projektai turi privalumų. Ar tai ilgalaikiai, tvarūs privalumai - dar negalima pasakyti. Visa ES dėl savo unikalumo tebėra istorinis eksperimentas.
Briuselio viršūnių taryba galėjo pažymėti kai kuriuos pasiekimus per tuos trejus metus, praėjusius nuo Lisabonos susitikimo. Pavyko padidinti užimtumą 4 procentiniais punktais - iki 63,4 proc. visų darbingo amžiaus gyventojų (JAV - apie 74 proc.). Nedarbas krito iki 7,6 proc. (2002 m.). Jau sutarta įvesti Bendrijos patentą, sutaupysiantį nemažai lėšų. 1997 m. visos ES šalys nebuvo įgyvendinusios 3 proc. vidaus rinkos funkcionavimą užtikrinančių teisės aktų, 2002 m. tokių šalių liko tik trys.
Nesikeičia kol kas išlaidų mokslui ir diegimui dalis BVP - 1,9 proc., (JAV - 2,7 proc.), nors tikslas yra turėti 3 proc. ES tūkstančiui dirbančių tenka penki tyrėjai, o JAV - aštuoni, Japonijoje - devyni. ES 36 proc. šeimų naudojasi interneto ryšiu, JAV - 50 proc. (2001 m.).
Lietuva šiame fone, žinoma, atrodo dar prastokai: užimtumas tėra 58,6 proc., išlaidos mokslui ir diegimui - 0,6 proc. BVP, naudojimasis interneto ryšiu - 3,2 proc. šeimų (atitinkamais metais).
Briuselio taryboje patvirtintos tolesnės priemonės: nauja, liberalesnė telekomunikacinių paslaugų tvarka, elektroninės prekybos unifikavimas, rizikos kapitalo rinkų integravimas, krovinių pervežimo transeuropiniais geležinkeliais rinkos atvėrimas (2003 m.), Europos bendrovės nuostatų priėmimas, vieningos oro pervežimų rinkos suformavimas, naujos darbuotojų konsultavimo ir informavimo taisyklės, tolesnis dujų ir elektros tiekimo liberalizavimas, naujos taisyklės prekyboje vaistais (2004 m.), finansų rinkų integravimas (2005 m.).
