Dolerio silpnumas jau tapo banalybe. Pradedant 2002 m. vasario mėnesiu, kai doleris euro atžvilgiu pasiekė aukščiausią kursą (0,870 JAV centų už 1 eurą), prasidėjo jo nesulaikomas riedėjimas žemyn - 2003 m. gegužę jo kursas (to mėnesio vidurkis) buvo 1,158 dol. už eurą, o birželio 20 d. jis buvo lygus 1,1655 dol. už eurą.
Taigi šiandien dolerio kursas euro atžvilgiu yra kritęs, palyginti su 2002 m. vasariu, net 34 proc. (beje, niekas geriau už mus to nežino: 2002 m. sausio pabaigoje litą pirkę už 25 JAV centus, dabar turim už jį mokėti jau 33 centus, t.y. 32 proc. brangiau).
Nesyk jau kalbėta apie tokio reiškinio priežastis, prisiminti tiek visi rimti, “klasikiniai” dolerio peripetijų veiksniai (JAV biudžeto ir einamosios sąskaitos deficitas, užsienio kapitalo traukimasis iš JAV kapitalo rinkos), tiek ir originalesni, nesikartojantys (neregėto masto sukčiavimai apskaitoje, dirbtinai keliant akcijų kainas, rizikingas šalies įsivėlimas į ginkluotus konfliktus Artimuosiuose Rytuose).
Įdomu tai, kad dolerio kurso kritimas tapo įvairių pamąstymų apie pasaulio ekonomiką bei ekonominės politikos iniciatyvų katalizatoriumi.
Atrodytų, jei ekonomika auga ir, be to, auga sparčiau nei pagrindinių partnerių ar konkurentų ūkis, tai ir šalies valiutos kursas tų vangesnių partnerių valiutų atžvilgiu turėtų kilti. JAV ūkis jau gerą dešimtmetį augo sparčiau nei ES ekonomika ir tik 2001 m. augimo tempais atsiliko nuo euro zonos valstybių (BVP išaugo 0,3 proc., o 12 ES šalių - euro zonos narių - BVP padidėjo 1,4 proc.).
2002 m. JAV atgavo lyderystę augimo tempuose - nacionalinis produktas padidėjo 2,4 proc. (o 2003 m. pirmą ketvirtį - 2,1 proc.), o euro šalių ūkis augo trigubai lėčiau - 0,8 proc. (čia net nekalbame apie “nejudančią” Japonijos ekonomiką: 0,4 proc. augimas 2001 m. ir 0,3 proc. - 2002 m.).
Taigi JAV ekonomika kur kas perspektyvesnė nei jos partnerių Europoje. Kodėl neplūsta užsienio investuotojai į Ameriką, kodėl nedidina paklausos doleriui?
Pirmiausia todėl, kad palūkanų normos JAV gerokai žemesnės nei Europos Sąjungoje. Antra, JAV vėl, kaip ir R. Reagano laikais, ėmė plėsti biudžeto deficitą, didindama federalines išlaidas ir pradėjusi mažinti mokesčius. Importas dėl to didėja, eksportas - ne, nes pagrindinių partnerių ekonomikos tūpčioja vietoje. Taigi vietoj dolerių paklausos didėjimo turime dolerių pasiūlos didėjimą. (Čia dar visai ne juokais prisideda struktūriniai pokyčiai pasaulio valstybių oficialiose atsargose - šen ir ten dalis dolerių keičiama eurais. Antai Rusija, naftos kainų klestėjimo laikais sparčiai padidinusi savo oficialiąsias atsargas, eurų dalį jose padidino nuo 10 proc. 2002 m. pradžioje iki daugiau kaip 25 proc. šių metų gegužę).
Vis dėlto dolerio kurso kritimas negali nepadidinti JAV eksporto ir nepristabdyti importo. Palengva dolerio kurso problema ima darytis JAV pagrindinio prekybos partnerio Europos Sąjungos problema.
Tai jau matyti kad ir iš tokio fakto - neseniai paskelbdamas eilines pusmetines euro zonos prognozes Europos centrinis bankas (ECB) koregavo skaičius žemyn. 12 ES šalių - pinigų sąjungos narių - ekonomika šiais metais augs ne 0,9-2,1 proc. (ir 1,9-2,9 proc. 2004 m.), kaip ECB manė pernai gruodį, bet tik 0,4-1,0 proc. (ir 1,1-2,1 proc. 2004 m.).
Taip bus, tariant EBC eufemistiniu žargonu, dėl euro kurso ir pasaulio prekybos “tendencijų projekcijų” bei dėl menko ūkinio aktyvumo euro zonoje pirmąjį 2003 m. pusmetį.
Jei prie tokių niaurokų prognozių dar pridėtume faktą, kad silpnėja ir infliacinis spaudimas euro zonoje (nors infliacija vis dar lieka ties ECB “tiksline” 2 proc. riba, bet bankas numato ją sumažėsiant), tai bus aišku, kad ir Europos Sąjungoje, ir jos euro zonoje ima gausėti balsų apie energingesnį įsikišimą į stagnuojantį ūkį.
Štai prieš keletą dienų “The Economist”, atsiliepdamas į diskusiją Britanijoje apie tai, ar verta pereiti prie euro, ir pasiremdamas šalyje atliktais tyrimais, pusiau rimtai patarė, užuot svarsčius Britanijos įstojimą, pamąstyti apie Vokietijos išstojimą iš pinigų sąjungos. Gamyba Vokietijoje jau išvis nustojo augti (šių metų pirmą ketvirtį smuko 0,2 proc.), infliacija beveik išnyko (2003 m. ji nesiekia 1 proc.), bedarbių korpusas artėja prie 5 milijonų - iš tiesų pats laikas būtų padaryti galingą biudžeto išlaidų injekciją, reanimuojant tokią ekonomiką.
Bet Vokietija jau kur kas anksčiau išleido garą iš savo biudžeto, viršydama leistiną 3 proc. deficitą jau pernai. Toliau didinti nepadengtas išlaidas reikštų ne tik ES Stabilumo ir augimo pakto reikalavimų pažeidimą, bet ir galimą ekonomikos destabilizavimą.
Štai ir atsirado dar viena idėja - suteikti galingą postūmį ES ekonomikai investicijomis be biudžeto lėšų didinimo - kreditais iš Europos investicijų banko (EIB), priklausančio ES šalims narėms.
Tokią idėją pasiūlė Italijos finansų ministras Giulio Tremonti. Jo nuomone, reikia imtis įgyvendinti projektus, skirtus išplėtoti ir pagerinti transporto tinklą Europoje. EIB galėtų tam suteikti 50-70 milijardų eurų nebrangias paskolas, kurios ne tik leistų daryti 0,5-1,0 proc. BVP dydžio investicijas ES šalyse, bet ir patrauktų paskui save privataus sektoriaus analogiškų mastų investavimus.
Idėja ne be rizikos (skola turi atsipirkti), bet turėkime galvoje tai, kad Italija netrukus perima pirmininkavimą Europos Sąjungoje ir turės iniciatyvą savo rankose. Italijos finansų ministro projektas yra rimtas signalas, kad antrą pusmetį matysime energingesnes ES valdžios pastangas išjudinti ūkį.
Ir būsime liudininkais, lenktyniaujant dviems ekonomikos plėtros modeliams - amerikietiškajam, kur viešoji valdžia apsiriboja ekonomikos finansinio “antstato” reguliavimu, ir europinio - kur viešoji valdžia ima į rankas ir realiosios ekonomikos vadžias.
