Pirmiausia apsvarstykime idėją. Vilniaus apskritis vertėtų įsivesti savus pinigus; kad būtų kitokie nei Kauno ir kitose apskrityse. Savi pinigai - sava pinigų politika. Čia ir būtų esminė nauda. Juk tada galėtume, tarkime, dirbtinai sumažinti Vilniaus valiutos kursą Kauno valiutos atžvilgiu.
Pradžioje apsvarstykime idėją. Vilniaus apskrityje vertėtų įsivesti savus pinigus; kad būtų kitokie nei Kauno ir kitose apskrityse. Savi pinigai – sava pinigų politika. Čia ir būtų esminė nauda. Juk tada galėtume, tarkime, dirbtinai sumažinti Vilniaus valiutos kursą Kauno valiutos atžvilgiu. (Tai padarytume pinigų politikos priemonėmis – mažindami palūkanų normas ir taip pagausindami pigesnių pinigų kiekį apskrityje. Tada daugiau Vilniaus pinigų būtų keičiama į Kauno pinigus ir Vilniaus pinigų kursas kristų).
Ekonominė nauda būtų akivaizdi. Vilniaus apskrities prekės kauniečiams, jų valiuta skaičiuojant, atpigtų, o kauniečių prekės Vilniuje, vilniečių valiuta, pabrangtų. Taigi Kauno duona, dešros, alus, degtinė, pyragai Vilniaus parduotuvėse išnyktų, o Vilniaus apskrityje gaminamų produktų būtų perkama daugiau – tiek pačių vilniečių, tiek kauniečių. Gamyba Vilniaus apskrityje šokteltų aukštyn – tiek dėl „eksporto“ į Kauno apskritį, tiek dėl pabrangusio „importo“ iš Kauno pakeitimo vietine produkcija. Vilniaus apskrityje neliktų bedarbių, ko gero, imtų kilti atlyginimai, tektų net įdarbinti darbą praradusius kauniečius (ir iš to vėl gauti papildomos naudos).
Net keista, kad niekas dar nesugalvojo taip padaryti.
Iš esmės nieko keista nėra – nes idėja niekam tikusi. Ir anaiptol ne dėl to, kad Lietuvos Konstitucijoje parašyta, jog šalyje tėra viena valiuta – litas; jei ekonominė logika reikalautų daug valiutų, taip būtų parašyta ir Konstitucijoje. Viena valiuta visada geriau – jei atitinkamų teritorijų ekonomikos tarpusavyje labai susijusios.
Galime įsivaizduoti, kaip vaikytųsi, prilupimo tikslais, anos idėjos autorių Vilniaus ir Kauno verslininkai – dėl didelių nepatogumų ir išlaidų, atsiradusių vartojant skirtingas valiutas. Buhalterinė apskaita keliomis valiutomis, valiutų kurso kitimo rizika, dėl kurios reikia būti triskart atsargesniam prieš sudarant sandorius vilniečiams ir kauniečiams (arba išlaidauti sudarant ateities sandorius su finansiniais tarpininkais, atitveriančiais nuo tos rizikos), kainų skirtingomis valiutomis mistika – visa tai neabejotinai sumažintų prekybą tarp apskričių, dėl to pabrangtų sava importo pakaitalų gamyba, o iš čia – sumažėtų gerovės lygis abipus skirtingų valiutų sienos.
Kuo labiau integruotos ekonomikos, tuo mažiau veiksminga autonominė pinigų politika (su savais pinigais) ir tuo daugiau naudos galima išspausti iš bendros pinigų politikos. Net jei skirtingų šalių ekonomikos nėra iki galo integruotos (Europos Sąjungoje jos tikrai nėra iki galo integruotos), bendra valiuta ir bendra pinigų politika gali tą integraciją paspartinti. Ekonomikoje labai dažnai, jei ne nuolat, priežastis keičiasi vietomis su pasekme (ką jau yra pastebėjęs klasikas Juozas Erlickas, tiesa, kiek kita proga: „Jei yra gaisrininkų – bus ir padegėjų“).
Kai ekonominė integracija (šalies ūkio priklausomumas nuo išorės veiksnių – prekybos sėkmių ir nesėkmių, importo ir eksporto kainų kitimo, valiutos kursų svyravimo, palūkanų normų kaitos) nedidelė, visada geriau turėti savus pinigus ir kaitalioti savo valiutos kursą bei palūkanų normą, o ne susilaukti visos ekonomikos svyravimo.
Kitaip sakant, su sava pinigų politika vargu ar pakenksi ūkiui, o padėti kartais gali.
Bet kai ekonomika integruota, ji visa priklauso nuo situacijos užsienio rinkose. Tada būtina elgtis priešingai – žiūrėti, kad nei palūkanų normos kitimas šalyje, nei jos valiutos kurso svyravimas nesutrukdytų šalies ūkio nusistovėjusių, gyvybiškais tapusių ryšių su kitų šalių ekonomikomis.
Visa tai teorija, gal ir sklandi. Bet kainos tai kils?
Kainos tikrai kyla. Net paties Europos centrinio banko suformuotos ir įgyvendinamos pinigų politikos tikslas yra palaikyti infliaciją neperžengiant 2 proc. ribos (ne aukštesnę, bet, gink Dieve, ir ne žemesnę). Kadangi, tarkime, skaitmeninių fotoaparatų ar skystųjų kristalų monitorių kainos krinta vos ne kas dvi savaites, tai minėti 2 proc. atsiranda kitų prekių kainoms kilstelint daugiau nei dviem. Pastovių kainų nėra ir net valstybės reguliuojamos kainos (dujos, elektra, miestų transportas, kaip puikiai žinom, kartkartėmis net smagiai pakyla). Tiksliai kalbant, nedidelis kainų kaitaliojimasis yra švelniausiais būdas leisti vykti struktūriniams pokyčiams ekonomikoje.
Todėl galima būtų veikiau kalbėti apie tai, ar negalėtų euro įvedimas sustabdyti kainų kilimo. Ne, euro įvedimas nėra jokio kainų stabdymo priemonė. Tai nėra, žinoma, ir kainų didinimo priemonė.
O kodėl žmonės galvoja, kad įvedus eurą kainos pakils daugiau nei įprastai?
Čia veikia žmonių istorinė atmintis. Ir Lietuvoje, ir kitose šalyse žmonės gerai žino – jei valdžia imasi keisti pinigus, tai tikrai ne labdaros tikslais. Pinigus keisti prireikdavo kaskart, kai senųjų pasidarydavo daugiau, nei reikia, ir jie nuvertėdavo. Gelbėdamasi nuo infliacijos valdžia juos keisdavo į naujus ir visada taip, kad dalis senųjų pranyktų be kompensavimo. Krūvą senųjų keisdavo į krūvelę naujųjų. Ir kuo didesnė ta krūva būdavo, tuo nepalankesniu santykiu juos iškleisdavo. Tokie pinigų sistemos keitimai vadinami pinigų reformomis.
Litų pakeitimas eurais šia prasme nėra pinigų reforma. Euras įvedamas ne dėl litų nuvertėjimo. Todėl šį kartą, kad ir kiek litų kas turėtų – vis jie bus pakeisti eurais vienu ir tuo pačiu santykiu. Ir bet kada. Net jei po 30 metų stalčiuje tarp popierių rasite „basanavičių“ ar „daukantą“ – ir tada gausite tiek eurų, kiek priklausė gauti 2007 metais; tik reikės pasivarginti nukeliauti į Lietuvos banko skyrių, nes parduotuvėse tada jums pasakys, kad graikiškų pinigų nepriima.
Tiesa, lieka dar mūsų energingieji ir išradingieji verslininkai. Manau, kad daliai jų ir ši proga – litų keitimas eurais – pasirodys tinkama priežastimi kilstelti kainas. Bet kokia priežastis kilstelti kainas tinka verslui – nuo benzino brangimo iki gandų apie artėjantį prie Žemės didžiulį meteoritą. Jei kainos mums tikrai rūpi, tai turėtume padėti jiems atsisakyti tokių bandymų – susirasti sąžiningesnį konkurentą.
