Gal ne tiek pati finansinė perspektyva, patvirtinta gruodžio 17-osios paryčiais, išėjo apyšleivė, kiek labai netiesus kelias į jos patvirtinimą. Vėlgi ne tiek ginčų intensyvumas, ilga trukmė ir tradicija tampantis galutinis susitarimas naktiniame maratone, kiek nuostatos ir principai, demonstruojami diskusijoje. Taigi bus kalbama apie apskritai apyšleivę ES perspektyvą.
Atrodytų, teisingai rašė vienas Europos apžvalgininkas – dabar yra toks labai skurdžių (Europos suvokimo ir jos vizijos prasme) ES lyderių metas. Įsivyravo siaura nacionalinių, o neretai vien tik partinių prioritetų politika. Praktiškai visi ES lyderiai yra daugeliu prasmių vakarykščiai. Su etiškai nevalyvu ekskancleriu Gerhardu Schroederiu priešakyje ne vienas jų, šiandien kovojantis už vienos ar kitos įtakingos verslo grupės interesus savo valstybės vardu, rytoj patrauks į verslo bendrovių stebėtojų tarybas. Manykime, kad jie bus užverbuoti ne vien į Rusijos valstybines bendroves; nors koks mums skirtumas.
Gerais senais laikais ES valstybės narės sutarė, kad ES biudžeto dydis gali siekti 1,24 proc. bendrojo nacionalinio produkto (bet faktiškai jis buvo gerokai mažesnis ir sutaupytos išlaidos būdavo grąžinamos valstybėms narėms; pavyzdžiui, ES biudžetas 2006 metais siekia tik 1,01 proc. ES BNP).
Rengdama naująją 2007-2013 m. finansinę perspektyvą Komisija ėmėsi išnaudoti esamas galimybes ir šalių narių įmokas pasiūlė didinti iki 1,17 proc. 2007 m. ir iki 1,24 proc. 2013 m. Penkios blogiausią įmokų ir išmokų balansą turinčios ES valstybės tam ryžtingai pasipriešino ir Liuksemburgas savo pirmininkavimo ES pabaigoje birželį pasiūlė kompromisą – tebūnie įmokos 1,06 proc. BNP dydžio.
Perėmusi pirmininkavimą Jungtinė Karalystė iškart ėmėsi veiklos – premjeras Tony Blairas Europos Parlamente pasakė ugningą kalbą apie būtinumą radikaliai peržiūrėti „Europos modelį“ ir, žinoma, jos biudžeto formavimo principus ir kryptis. Gera buvo kalba.
Ir po to – nieko nebuvo. Tik lapkričio 16 d. Jackas Straw (Britanijos užsienio reikalų ministras) Strasbūre paskelbė: reikia peržiūrėti visus ES biudžeto aspektus. Ir sugebėjo pateikti pasiūlymus tik gruodžio 5 d. Dar keisčiau tai, kad juose nieko nebuvo – išskyrus tradicinio liberalizmo mintį, kad biudžetą reikia mažinti, o žemės ūkio neremti. Ir ta pati nutaikyta į Prancūzijos ir Vokietijos susitarimą, kuriam tada, 2002 m., pritarė ir Blairas – kad ES Bendrajai žemės ūkio politikai skirtos lėšos nebus mažinamos iki 2013 metų.
Ir kol jos nemažinamos – nebus kalbos ir apie kompensacijos britams mažinimą. Todėl sumažinkime biudžetą ne neįveikiamų prancūzų, ne mūsų pačių (britų), bet tų naujųjų narių sąskaita. Kaip elegantiškai įpakavo savo apipešiotą idėją Blairas – aštuonioms naujoms narėms regioninė parama bus sumažinta „ne daugiau kaip dešimčia procentų“. Todėl Jose Manuelis Barroso ir prabilo apie Notingemo šerifo principus.
Vienareikšmiškai suvoktas britų manevrų neprincipingumas leido palaužti jų įnirtingą priešinimąsi ir pasiekti kompromisą – naujam septynmečiui skiriamos lėšos padidėjo nuo 1,03 proc. iki 1,045 proc. ES BNP.
Tas britams nepatikęs ES skelbiamas solidarumas, kuriuo remiantis skurdesnės šalys gauna didesnę dalį struktūrinių fondų lėšų, ir taip yra daugiau simbolinis nei esminis. Vengrijos Pasaulio ekonomikos instituto skaičiavimais, vienam Lietuvos gyventojui 2004-2006 m. tenka 369 eurų struktūrinių fondų lėšų (neįskaitant specialių lėšų Ignalinos jėgainei uždaryti ir Kaliningrado tranzitui organizuoti), o dviem galvom turtingesnėje Airijoje – 432, Ispanijoje – 587, Graikijoje – 976 eurai vienam žmogui.
Britams „užkliūva“ abu stambiausi išlaidų straipsniai – didžiulės finansinės injekcijos žemės ūkiui (tiesioginėmis išmokomis ir finansuoti kaimo plėtros projektams; iš viso apie 40 proc. išlaidų) ir regioninės politikos priemonių finansavimas per struktūrinius fondus (daugiau kaip 31 proc. išlaidų). Abi išlaidų grupės prieštarauja britų liberalistinėms nuostatoms: kuo mažiau įmokų į ES biudžetą – tuo daugiau galimybių kiekvienai ES šaliai sumažinti mokesčius ir paspartinti savo šalių ekonomikos plėtrą privačios iniciatyvos skatinimu. O jei jau įmokos renkamos, tai jas pirmiausia reikėtų skirti švietimui ir mokslui remti, kad spartėtų ES šalių technologinė pažanga, kad gamtos ir techninius mokslus studijuotų kuo daugiau gabių jaunuolių ir kad remiamas smulkus ir vidutinis verslas drąsiai imtųsi inovacijų visose ūkinės veiklos srityse. Ištikimi ekonominio liberalizmo principams britai negali pritarti visokiems „socialinės inžinerijos“ sumanymams, nors jų, kaip galima manyti, niekada iki galo neatsisakys absoliuti dauguma Europos žemyno šalių. Šis konfliktas rusens dar ilgai.
Kritikos nusipelno ne britų liberalizmas, bet jų iki keistumo prasto lygio manevrai, galop nuvedę prie idėjos lėšų perskirstymo mastus ES mažinti skurdžiausių narių sąskaita. Seniai žinomas tų saliečių užsienio politikos principas – Britanija neturi draugų, ji turi tik interesus. Priimtina. Tačiau biudžeto peripetijos privertė įtarti, kad Britanija turi problemų ir su savo interesų formulavimu; ar taip gali būti?
Apskritai paėmus, nieko ypatinga neįvyko; vėl Bendrijoje susidūrė šalių interesai, vėl išbandytas silpniausių atsparumas, vėl pasiektas kompromisas. Jei naujokės padarys reikiamas išvadas, viskas išeis tik į naudą. Europos Sąjungoje nei Lietuva, nei kas kitas neturi priešų. Dar vienas kompromisas Briuselyje reiškia, kad yra kažkas, kas vienija visas ES šalis.
Kita vertus, verta pasidžiaugti, kad 2013 m., kai ES pirmininkaus Lietuva, naujosios finansinės perspektyvos 2014-2020 metams (ar kitokiam laikotarpiui) principai jau bus nuspręsti ankstesniuose pusmečiuose ir Lietuvai tereikės vadovauti pasiekto susitarimo konkretizavimo darbams.
