Diskusijos apie mokesčius galima niekad nebaigti - interesai čia niekad nesutaps. Juk bet kuri mokesčių reforma teigia ir klausia - mes aniems sumažinsime mokesčius, o jums padidinsime; gerai tai ar blogai?
Bet yra ir kita pusė - mokesčiai teikia puikią progą pasitarti apie bendrus interesus ir juos atitinkančius sprendimus.
Idėja keisti mokesčių sistemą gimė ryšium su planu įstoti į ES pinigų sąjungą ir įsivesti eurą. Tas planas išdėstytas Konvergencijos programoje, kurioje Lietuvos Respublikos Vyriausybė įsipareigoja sumažinti darbo pajamų ir padidinti kapitalo pajamų apmokestinimą bei neleisti sumažėti mokesčiais surenkamų biudžeto pajamų daliai (ši dalis 2005 ir 2006 m. sudarys 20,4 proc. BVP, o 2007 m. kilstels iki 20,5 proc.).
Esmė ta, kad jei šalies biudžetas lieka su deficitu, tai bet koks ekonomikos stabtelėjimas gresia konvergencijos kriterijų neįvykdymu ir euro įvedimo 2007 m. sausį planas žlugtų. Ekonomikai, ypač investicijoms, tai reikštų nemenką smūgį.
Todėl Vyriausybė visomis išgalėmis sieks užtikrinti, kad deficitas tik mažėtų. Tam reikia užsitikrinti iždo pajamų augimą - manipuliacijomis mokesčiais. Ginčijamasi dėl dviejų pagrindinių dalykų - gyventojų pajamų mokesčio (GPM) mažinimo ir kompensavimui gyventojų nekilnojamojo turto mokesčio įvedimo.
Mažinti GPM visiems ar mažinti jį tik mažų pajamų šeimoms? Gana daug tyrimų teigia, kad vienodas (proporcingas) GPM ekonomine prasme yra efektyviausias - jis mažiausiai trukdo verslo paskatoms ir yra pigiausias administruoti. Tačiau ekonominis efektyvumas yra tik vienas iš dviejų svarbiausių reikalavimų mokesčių sistemai.
Antras yra socialinis teisingumas. Akivaizdu, kad mūsiškė GPM sistema šio kriterijaus neatitinka. Mokėti 33 proc. nuo tų mažyčių neapmokestinamąsias pajamas viršijančių sumų, kurias gauna didžiulė dalis samdomųjų darbuotojų, yra Europoje niekieno neprilygtas plėšrumas, kuris seniai turėjo būti panaikintas.
Visai kitas dalykas - ar tikrai reikia mažinti pajamų mokesčio tarifą toms sumoms, kurios viršija dideles darbo pajamas. Jei žmogus uždirba, tarkime, 7000 litų per mėnesį, mokėti nuo septintojo tūkstančio ne 30 (ar 24) procentus, bet 33 ar 35 procentus jam būtų ne kažin kas daugiau nei pajusti patvirtinimą, kad jis priklauso turtingajai, elitinei visuomenės daliai ir prisideda prie jos gerovės šiek tiek daugiau nei likusioji dauguma (galima net sutikti, kad ją jis vadins „plebsu“).
Dar svarbiau čia tai, kad investuotojams paskatinti būtent tos masės mažų algų apmokestinimas ir yra lemiamas. Vertingų specialistų ir bendrovių vadovų atlyginimas vis tiek nustatomas individualiai ir jokios reikšmės diskusijose apie darbo jėgos kaštus neturi.
Dar svarbiau tai, kad mokesčių sumažinimas būtent mažų pajamų gavėjams - ir tik jiems - duotų teigiamą postūmį ekonomikai. Paprastai teigiama, kad iš dalies didesni mokesčiai labiau pasiturintiems stabdo ūkio plėtrą, nes mažinamos taupymo, taigi ir investicijų galimybės. Tačiau nepastebima, kad Lietuvoje trūksta ne lėšų investicijoms, o paskatų investicijoms. Paklauskit šimto mūsų verslininkų - ko jiems reikia, kad verslas plėtotųsi, ir 99 atsakymai bus tokie: „Paklausos trūksta; labai silpni mūsų pirkėjai, neįmanoma plėsti pardavimų“.
Iš tiesų turtingasis gyventojų sluoksnis jau pakankamai turtingas, kad nustotų plėtęs lietuviškų prekių vartojimą. Tolesnis jo pajamų didėjimas „kanalizuojamas“ perkant vis brangesnius automobilius, atostogaujant ir iškylaujant vis tolimesniuose užsieniuose ir gausybe kitų užsienio verslo teikiamų būdų džiaugiantis gyvenimu (ko mes jiems bei sau ir linkime).
Tačiau kai auga mažų pajamų gyventojų sluoksnio disponuojamos lėšos, liūto dalis tų lėšų išleidžiama ne užsienio prekėms ir paslaugoms, o būtent lietuviškam sūriui, dešrai, lietuviškiems baldams, Palangos ir Lietuvos užeigų teikiamiems malonumams.
Bet koks tų gyventojų pajamų išaugimas ūžteli padidėjusia paklausa Lietuvoje gaminamoms prekėms ir čia teikiamoms paslaugoms, o turtingųjų pajamų didėjimas vis labiau didina importą, taigi kuria darbo vietas tenai, tolimose šalyse.
Vos sekundę pagalvojęs mūsų verslas tai nesunkiai suvoktų (ir suvokia!). Būtent šitaip pirmasis po ilgo laiko neapmokestinamųjų pajamų padidinimas prieš porą metų stumtelėjo, kartu su kitais paklausos kilstelėjimo veiksniais, mūsų gamybą aukštyn, nepaisant ES ūkio stagnacijos.
O idėja dėl nekilnojamojo turto apmokestinimo labai pagrįstai sukėlė daugelio susirūpinimą. Mūsų visuomenė ką tik išėjusi iš nenormalios, komandinės ekonomikos. Žmonių turėtas nekilnojamasis turtas staiga tapo nepaprastai skirtingas, vertinant jį rinkos verte. Eilinis kolūkietis, gyvenęs užkampy prie ežero, kur net privažiuot sunku, ir nesusiruošęs persikelti civilizuoton gyvenvietėn, netikėtai tapo itin paklausios sodybos savininku, stebinčiu, kaip šimtatūkstantinė jo sodybos kaina kasmet padidėja dar viena ar keliom dešimtimis tūkstančių litų. Eilinis pilietis, gavęs butą ten, kur jo neklausę jam paskyrė, staiga sužino gyvenąs prestižiniame miesto rajone, kur jo turtas nei iš šio, nei iš to (jo paties pastangų atžvilgiu) tapo vertas kelių šimtų tūkstančių litų.
Tokie žmonės dabar (įvedus mokestį) turės mokėti po kelis tūkstančius kasmet už tą turtą, nors, tapę pensininkais, jie gal iš viso tuos kelis tūkstančius tegauna per metus.
Normaliose valstybėse, kur nekilnojamojo turto mokestis jokia naujiena, turto kainos yra seniai nusistovėjusios, jų dinamika žinoma ir kas perka puikią vasarvietę ar butą prestižiniame rajone, tas žino, kad ir mokesčiai valstybei už jį bus nemaži.
To nėra iš komandinės ekonomikos išnirusioje valstybėje. Čia nekilnojamojo turto mokestis arba smogs palyginti didelį turtą ir mažas pajamas turintiems gyventojams, arba privers juos tęsti toje nenatūralioje ekonomikoje išpuoselėtus nepagarbos įstatymui ir moralės taisyklėms praktiką - fiktyviai skirtis, fiktyviai išdalyti turtą giminėms ir priklausomiems, t.y. vaizduoti save kitokį, nei esi. Ar tikrai turim eiti tokiu keliu, ugdyti dar daugiau fariziejų?
Tai, kas čia išdėstyta, gali laikinai padidinti viešojo sektoriaus deficitą. Todėl būtina pasukti žvilgsnį ir į biudžeto išlaidų dalį. Ekonomiškai silpna valstybė turi elgtis adekvačiai. Mums tikrai reikia normalių kelių ir mokyklų, bet didelis klausimas, ar tikrai visi Seimo pirmininko pavaduotojai turi važinėti naujausiais limuzinais ir t.t. Yra nemažai įrodymų, kad lipdome kūną, kuriame vis didėjanti galva (administracinė, karinė, diplomatinė tarnybos) siūbuoja ant palyginti menkų kojų.
Galų gale, jei laikinai viešuosiuose finansuose susidarė labiau įtempta arba rizikinga padėtis, galima pasinaudoti kitų ES šalių (Vokietijos, Italijos) pavyzdžiais ir įvesti „solidarumo“ ar panašų mokestį, kuris išspręstų problemą.
Be to, aiškiai ateina laikas padidinti mūsų dalyvavimą dengiant mūsų sveikatos priežiūros ir gydymo paslaugų išlaidas. Sveikatos apsaugos draudimo įmokos turėtų būti atskirai išskirtos gyventojų mokamuose mokesčiuose ir apskaitomos taip, kad visi matytume, kad dabartines sveikatos apsaugos problemas turime todėl, kad norim tų paslaugų pusvelčiui - nors dažniausiai tas papildomas sumas, apie kurias čia kalbu, galop vis tiek sumokam, tiktai stichiškai, nesyk viepdamiesi ir erzindami STT ir visokias „Transparency International“.
