Dabar versle sukasi visa šeima – ne tik Jolanta, bet ir jos dvi dukros bei žentai. Viena dukrų jau pilnai pasinėrė į šeimos verslą, kiti dar dirba kitus darbus, bet kai tik gali, visada noriai padeda.
„Galbūt dėl to ir sekasi, kad mūsų šeima tvirta ir viską galime daryti kartu. Nė vieno niurgzlio nėra, kuris sakytų, kam man to reikia“, – nusijuokia Jolanta.
Ilgus metus slėpta svajonė
Vis tik, nors veiklą pradėjo vykdyti 2013-aisiais, svajonė kepti šakočius gimė gerokai seniau. Nuo pat vaikystės moteris matydavo visą šakočių kepimo procesą – juos kepdavo krikšto mama, kartais ir jos pačios mama.
Kadangi gyvendavo vos per porą kilometrų nuo krikšto mamos, pasiėmę naminius, kaimiškus produktus – sviestą, grietinę, kiaušinius – keliaudavo patys jų keptis. Ir per kiekvienas šventes šeimos stalą papuošdavo pačių keptas šakotis.
„Visada matydavau, kaip juos kepa, pati sukdavau. Mano krikšto mamos jau daug metų nėra su mumis, bet kai buvau paauglė ir matydavau, kaip viskas vyksta, galvodavau, kad čia tai darbas, koks jis smagus ir koks gražus rezultatas.
Jau tada žinojau, kad vis tiek kažkada kepsiu šakočius, ši mano svajonė bus įgyvendinta. Bet gavosi visai kitaip“, – pasakoja Jolanta.
36 metus ji pradirbo prekybos srityje, augino dukras ir apie savo svajonę niekam per daug nepasakodavo – apie ją nebuvo pasakojusi net šeimai.
„Ne vienerius metus dirbau direktore, kur kasdien patirdavau nemažai psichologinės įtampos ir streso. Labai pavargdavau nuo to, kuo toliau, tuo labiau...
Vieną dieną tokios būsenos būdama sutikau draugę, kuri paragino imtis pokyčių gyvenime, kad privalau pakeisti kažką, kad kasdiena atrodytų mielesnė.
Ji man papasakojo apie galimybes kurti verslą kaimo vietovėje. O man tuo metu į galvą kaip tik atėjo mano seniai mintyse nešiota idėja apie šakočius.
Grįžusi į namus viską greitai papasakojau namiškiams. Visi liko nustebinti šios mano svajonės. Ar imtis bandyti įgyvendinti idėją galvojome vos porą dienų“, – prisimena ji.
Receptas, einantis iš kartos į kartą
Kol idėja virto kūnu, teko sutvarkyti nemažai reikalų, bet galiausiai pastangos davė vaisius – buvo įkurtas nedidelis šeimos verslas. Tik niekas nesitikėjo, kad veikla įgaus tokį pagreitį.
„Pagrindinė pradėto verslo idėja buvo ta, kad gaminsime tik labai kokybišką produktą ir niekada nekeisime receptūros.
Pradėję galvojome, kad pakepsime, kažkiek parduosime. Kelis metus dirbome su pora pečių, bet pamatėme žmonių poreikius, išgirdome jų atsiliepimus ir pamatėme, kad jau mažai tų dviejų pečių, tad dabar jau turime šešis.
Po šešerių metų darbo mažoje kepyklėlėje įvykdėme verslo plėtros projektą ir gerokai padidinome gamybines patalpas. Pradėdami veiklą tikrai nesvajojome ir negalvojome, kad taip išsiplėsime“, – nusijuokia pašnekovė.
Pirmuosius ketverius metus Jolanta dirbo ir senajame darbe, o po darbo kepdavo šakočius, savaitgaliais prie kepimo pečių stodavo ir dukros, kol galiausiai pamatė – nebespėja visko aprėpti, tad atsidavė senos svajonės pildymui.
Dabar ji su šypsena prisimena, kaip pradžioje patys rankomis maišydavo tešlą. Dar ir dabar turi pasilikę medinį šaukštą kaip atsiminimą.
Prireikė laiko ir kol ištobulino šakočių išvaizdą, nes receptą, kuris ir yra jų stiprybė, turėjo nuo seno – J. Šiugždienė yra jau trečiosios kartos atstovė, kepanti šakočius pagal šį receptą. O 2013 metais šakočiai pripažinti ir kaip Lietuvos tautinis paveldas.
Tad kokia yra gero, skanaus ir kokybiško šakočio paslaptis? „Iš prastos tešlos nei gero, nei gražaus šakočio neiškepsi“, – sako ji.
Moteris pasakoja, kad į šakočius deda tikrus, kokybiškus produktus – laisvai laikomų vištų kiaušinius, riebią grietinę, 82-83 proc. sviestą.
„Visi naudojami produktai – visiškai tikri. Gamyboje nenaudojame jokių skonio ir spalvos stipriklių, kepimo miltelių ir net vanilinio cukraus“, – pasakojo ji ir pridūrė, kad išskirtinį skonį šakočiams suteikia vienas ypatingas ingredientas, kurio neišduoda, tačiau tie, kurie pasidomi sudėtimi, jį tikrai pastebi.
Pamatę šakočių ragus net stabteli
Pats gamybos procesas užtrunka – vien tešla yra maišoma valandą laiko, šakotis kepamas dvi su puse valandos. Ne vieną nustebina ne tik gamybos trukmė, bet ir šakočių išvaizda, priverčianti sustoti į juos pažiūrėti:
„Kai kitiems pasakome, jie stebisi, kodėl taip ilgai kepame, kiti tai padaro per valandą. Bet mes turime savo kepimo subtilybes, mūsų šakočiai kitokie, nei kitų.
Mes supilame daugiau tešlos ir išformuojame, kad ragai būtų gražūs. Ragai yra mūsų išskirtinumas. Kai prekiaujame mugėse, žmonės praeidami sustoja, nes tokių ragų nėra matę. Net konkurentai ateina ir klausia mūsų, kaip juos tokius išgauname.“
Jolanta išduoda, kad šakočius kepa senoviniu būdu, ne ant kepimo popieriaus, o ant lininio audeklo, tad kepinys išlaiko drėgmę ir padeda suformuoti įspūdingus ragus.
Artėjant šventėms, Kalėdoms ar Velykoms, užsakymų gerokai padaugėja – tenka pakurti ir visas šešias kepyklėlėje esančias krosnis. Tačiau norinčių paskanauti šakočių netrūksta visus metus.
„Tikrai pastebime šakočių sezoniškumą. Vasarą tai labai perkama prekė, o dabar jau jaučiame, kad poreikis kiek pamažėjo. Spalis ir sausis yra mėnesiai, kai tai yra mažiau perkama prekė.
Bet kad visai nereikėtų – taip nebūna, nes šventes žmonės švenčia, yra gimusių ir sausį, ir spalį. Mūsų kepyklėlė neužsidaro niekada“, – nusišypso J. Šiugždienė.
Šakočius graibsto visus metus
Įsigyti galima įvairiausių dydžių ir svorių šakočių – nuo 11 iki 60 cm aukščio, sveriančius nuo vieno iki maždaug septynių kilogramų.
„Prieš dešimt metų pradėję gamybą iškart supratome, kad šakotis yra daugiau šventinis pyragas, kuris kepamas įvairioms progoms. O mes norėjome sugalvoti būdą, kad šakotis, kaip kokybiškas desertas, būtų prieinamas kasdienybėje, pavyzdžiui, einant pas draugę kavos.
Todėl pirmieji Lietuvoje sugalvojome pjaustyti šakočius nedideliais gabalėliais, po maždaug 300-500 gramų. Toks pakavimas iš karto tapo populiariausias įvairiose mugėse, taip pat dabar yra ir visose prekybos vietose.
Žmonės nusiperka mugėse, paragauja ir tada jau nori viso didelio šakočio. Po kiekvienos mugės pradeda plaukti užsakymai, bet dabar daug kas mus jau žino.
Kur tik važiuojame, ten žino, žmonės ieško mūsų šakočių. Tikriausiai dėl to, kad skanūs“, – sako Jolanta ir pasidžiaugia, kad šakočių jau galima įsigyti ir jų partnerių parduotuvėse Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Varėnoje ir Vilkaviškyje.
Užsakymai plaukte plaukia ne tik iš visų Lietuvos kampelių, bet ir iš užsienio. Paklausta, į kokias užsienio šalis šakočiai keliauja dažniausiai, ji išskiria Ispaniją, Italiją ir Vokietiją. Tačiau klientai patys juos yra vežęsi ir į Ameriką, ir į Indiją.
Naminiais šakočiais labiausiai domisi lietuviai arba tautiečiai, gyvenantys užsienyje, tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai šalyje viešintys užsieniečiai su lietuvių pagalba įsigyja kepinių ir vežasi juos į įvairias šalis kaip tradicinį lietuvišką desertą.
Vis pasitaiko ir atvejų, kai klientai šakočius užsako paskutinę minutę – vakare parašo, kad kitą rytą jau reikia šakočių.
„Visada sakau: jeigu reikia – bus. Darome viską, kas įmanoma. Bet visada rekomenduojame bent kelias dienas prieš paskambinti ir užsisakyti, kad visi būtų ramūs“, – nusišypso J. Šiugždienė.
