Turbūt retas bent kartą anksčiau gyvenime yra patyręs tai, ką visi patiriame dabar – kai net artimojo apkabinimas yra tarsi išlyga iš taisyklės. Ir nors R. Jokubaitis karantiną leidžia kartu su tėvais Klaipėdoje, apkabinti jis pilnu glėbiu galėtų ne tik juos, bet ir visus šių metų įspūdžius.
Kai 2016 metais jis, dar būdamas 15-metis, suraitė pirmąjį savo profesionalo karjeros parašą ant sutarties su Kauno „Žalgiriu“, tikrai neatrodė, kad tai – žmogus, netrukus užkursiantis 15 tūkst. sirgalių minią dar vienai garsiai skanduotei.
Lygiai prieš dvejus metus R. Jokubaitis debiutavo pagrindinėje „Žalgirio“ komandoje. Tada tas kuklus vaikinukas dar pats nelabai suprato, kiek čia galima kalbėti su kitais komandos draugais, kiek čia galima džiaugtis, kiek – suklysti.
Dabar, per tuos keistus 2020 metus, šis iš Mažeikių kilęs ir Klaipėdoje augęs jaunuolis ne tik spėjo sužaisti kelias tikrai įspūdingas rungtynes „Žalgiryje“, bet ir debiutuoti Lietuvos nacionalinėje vyrų rinktinėje. Net ir tokį dalyką kaip trauma jis šiame sezone patyrė pirmą kartą gyvenime.
Sausio mėnesį R. Jokubaitis į Berlyno ALBA krepšį Eurolygos rungtynėse Kaune įmetė 11 taškų, dar pridėjo 4 rezultatyvius perdavimus ir 4 atkovotus kamuolius. Ir tai nebuvo kažkas stebuklingo – tokio žaidimo iš jo drąsiai galima tikėtis ateityje.
Patikėjo juo ir Lietuvos rinktinės vairą perimęs Darius Maskoliūnas. Atrankos į Europos čempionatą rungtynėse, jis jau savo debiutinėse rungtynėse į Čekijos rinktinės krepšį įmetė 7 taškus ir 6 kartus atliko sėkmingą perdavimą. „Puiku“, – kaip sakė pats D. Maskoliūnas.
Atrodo, kad savąjį lobį R. Jokubaitis jau atrado – tai metai, per kuriuos vargu ar galima pasiekti dar daugiau. Vis dėlto, kaip kalbėdamas su naujienų portalu tv3.lt juokauja pats krepšininkas, karantino metu jis ketina atrasti ir kai ką neįtikėtino.
„Ryte pasportuoju, vėliau skaitau knygą (...) Pats negaliu patikėti, kad skaitau. Kaip tik šiandien pradėjau, mama pasiūlė, labai įdomi knyga“, – šypsosi krepšininkas.
Ta knyga vadinasi „Ir tu atrasi lobį, kuris slypi tavyje“. Pasižiūrėkime, kokius lobius iki šiol savyje atrado Lietuvos krepšinio pažiba.
Plačiau – interviu.
Kaip dabar atrodo tavo dienos?, – tv3.lt paklausė R. Jokubaičio.
Rytais pasportuoju, knygą skaitau, žaidžiu konsole, taip ir bėga dienos nuobodžiai. Dabar jau sunkoka. Iš pradžių negalėjai susitaikyti, kad karantinas, norėjosi kažką veikti, o dabar jau atrodo, kad drąsiai galiu išbūti namuose visą dieną. Kad knygą skaitau tai pats negaliu patikėti, kaip tik šiandien pradėjau skaityti – mama pasiūlė įdomią knygą. „Ir tu atrasi lobi, kuris slypi tavyje“. Per daug veiklos tikrai nėra, tai džiaugiuosi, kad naujų veiklų atrandu.
Konsolėje turbūt krepšinis įjungtas?
Aš žinokite tik futbolą žaidžiu. Jau ne pirmą kartą girdžiu, kad krepšininkams norisi labiau futbolą žaisti, o futbolininkams atvirkščiai. Nežinau, kiek tiesos, bet man tikrai taip yra.
Šie metai bendrai įspūdingi žmonijai. Ne ką mažiau jie įspūdingi, turbūt, ir tau pačiam?
Vieni įspūdingiausių metų. Įvyko daug neblogų dalykų. Aš pats nevertinu konkrečiai, balų neskirstau, bet vertinčiau tikrai neblogai. Aišku, būna pakylimų, nuopuolių, bet viską susumavus tai buvo tikrai geras sezonas.
Šiemet patyrei dvi traumas. Tai irgi visiškai nauja patirtis?
Per tuos dešimt metų, kai žaidžiu krepšinį, niekada rimtų traumų neturėjau. Šį sezoną turėjau dvi, tai teko susipažinti su nauja patirtimi. Manau, kad gerų pamokų gavau, gal ta trauma kaip tik padėjo – pamatai, ką reiškia sėdėti ant suoliuko, todėl tik dar labiau nori žaisti.
Tu jau du kartus LKL čempionas. Pirmasis ir antrasis trofėjai smarkiai skiriasi?
Pirmą trofėjų tikrai labai ilgai prisiminsiu. Žinote, ir antrą tikrai prisiminsiu – ne kiekvienas yra laimėjęs savo čempionatą likus dar trims mėnesiams iki jo pabaigos. Jei rimtai, tai labai keistas tas čempiono titulas šiemet – be atkrintamųjų, be intrigos, toks truputį pasimetimas.
Kaip „Žalgirio“ žaidėjas sužino, kad jis vėl LKL čempionas?
Kai paskelbė karantiną, tai komandos vadovas nieko per daug nepasakė, tiesiog pranešė, kad netrukus sulauksime žinių. Internete pamačiau, kad jau esame čempionai. Po to komandos susirašinėjime prasidėjo juokeliai, kad va, mes čempionai, vyrai!
Sužaidei geriausias karjeros Eurolygos rungtynes ir debiutavai rinktinėje. Kiek tai panašūs ir kiek skirtingi jausmai?
„Žalgiris“ yra „Žalgiris“. Visos Lietuvos komanda, žiauriai faina, kai turi galimybę išbėgti į aikštelę. O dar kai pavyksta gerai sužaisti, tai puikus jausmas. Buvau pagalvojęs, kad visgi debiutas rinktinėje man didesnį įspūdį paliko. Juk visi žaidžiantys krepšinį svajoja apie rinktinę. Ta pergalė prieš čekus, man, kaip jaunam žaidėjui, tai įspūdingai atrodo.
O tu tik svajojai, ar būdavai kažkur kambaryje užsirašęs priminimą – „žaisiu rinktinėje“?
Niekada kažkokių planų nesibraižiau ir sau nežadėjau. Tiesiog dirbu ir viskas palaipsniui. Kai į „Žalgirį“ atvykau, atrodė, kad jau aukščiau nieko nebeįmanoma padaryti. O dabar matau, kad kiekvienais metais bent po žingsnelį dedu į priekį. Reiškia, kad juos yra kur dėti.
Iškart po debiutinių rungtynių sakei, kad nebuvo visiškai jokio jaudulio. Dabar gal visgi atrodo kitaip?
Prisimenu, kad kai jau reikėjo išeitį į aikštelę, tai tikrai jautėsi jaudulys. Po rungtynių jautėsi tik nuovargis, tai apie jaudulį ir kalbos nebuvo. Bet dabar pripažįstu – faktas, jaudulys buvo, kitaip būti negali. Po rungtynių tada, manau, šiek tiek pamelavau žurnalistams. Nežinau net kodėl. Bet jaudulys tikrai jautėsi, gal aš jį neblogai sutramdžiau.
Kaip D. Maskoliūnas įvertino tavo debiutą?
Atskiro pokalbio neturėjome, bet kai grįžau į „Žalgirį“ visuomet kažkas patraukdavo per dantį. Tarsi pagiria, bet labiau patraukia per dantį. Tikslaus atsakymo tai tikrai nebuvo, krepšinyje taip ir būna – labiau priimta maloniai juokauti, nei kažką konkrečiai pasakyti, o ypač pagirti. Visi supranta, kas būna, kai per daug žmogų išgiri.
Esi dar labai jaunas. Mokykloje niekas neišmoko, kaip susitvarkyti su kitų žmonių dėmesiu. Kas tau padeda išlaikyti tvirtą stuburą?
Su dėmesiu tai jau susitaikiau. Manau, kad po truputį moku elgtis, kai žmonės skiria dėmesio. Turi suprasti, kad nesi aukštesnis už kitus. Jei pasijausi pranašesnis, tai tikrai neišeis į naudą. Būdamas „Žalgirio“ sistemoje galiu pasakyti – pas mus sužvaigždėjimui vietos nėra. Pasidalinti mintimis su žurnalistais ar sirgaliais yra darbo dalis, reikia mokėti su tuo susitvarkyti.
Turbūt ir socialinėje erdvėje sulauki įvairiausių žinučių. Skaitai jas?
Į sirgalių žinutes stengiuosi per daug nereaguoti – aš paskaitau, man tikrai malonu, tikrai esu dėkingas, jei pasveikina, pagiria. Bet nepuolu kiekvienam atrašyti to paties – nesinori to dirbtinai keliamo bendravimo. Man labai džiugu, kad parašo, bet atrašau ne visiems. Nemanau, kad tai yra blogai, nes kopijuoti tą patį žodį ir siųsti visiems nematau prasmės.
R. Jokubaitis 2018 metais ir R. Jokubaitis 2020 metais „Žalgiryje“. Kuo jie skiriasi?
Labiausiai pasikeitė pasitikėjimas savimi. Prieš du metus kai atvykau, tai buvo tik pirmieji žingsniai, bijodavau kažką ne taip padaryti, kažką ne taip pasakyti. Tyli ir žaidi krepšinį. Dabar, per du metus, tikrai išaugo pasitikėjimas savimi – ir bendrauju daugiau, ir aikštelėje tas turbūt matosi. Atėjau kaip vaikinukas, kuris bandys žaisti krepšinį, o dabar jau esu pilnavertis pagrindinės komandos narys.
Kokios tau pačios įsimintiniausios karjeros rungtynės?
Pirmos, kurios šauna į galvą, tai tos, kai Prienuose žaidėme prieš brolius Ballus. Trisdešimt taškų ne kiekvieną dieną gali sumesti, dar kai žaidi prieš tokius žinomus žmones, kurie, tiesą sakant, nežinia, kodėl žinomi. Taip pat įsiminė rungtynės prieš ALBA ir „Olympiacos“ komandas Kaune.
Kas tavo karjerai turėjo didžiausią įtaką?
Tėtis ir senelis. Krepšinio žmonių tikrai neišvardinsiu, nes visuomet vis kažkas kitas ateina į galvą. Tai šeima visų pirma.
Trys šiandien R. Jokubaičiui svarbiausi dalykai gyvenime yra...
Šeima, draugai ir tobulėjimas. Kaip žmogaus, kaip asmenybės ir kaip krepšininko.
