„Į invazinių rūšių sąrašą svetimžemiai augalai ir gyvūnai įrašomi tada, kai jie ima daryti neigiamą poveikį natūralioms ekosistemoms. Iki to laiko svetimžemės rūšys gali dešimtmečius „laukti“, kol įvyksta „sprogimas“ ir ima labai sparčiai plisti“, – sako A. Gaidamavičius.
Jo teigimu, svetimos augalų ir gyvūnų rūšys plinta dviem pagrindiniais būdais – atsitiktinai patekę į natūralią aplinką per pasaulinės prekybos kelius arba sąmoningai auginamos rūšys, kurios sulaukėja arba yra specialiai paleidžiamos į gamtą.
Gamtininkas pabrėžia, jog neturėdamos natūralių priešų, invazinės rūšys dažniausiai laimi konkurencinę kovą su vietiniais augalais ir gyvūnais ir išstumia juos iš natūralių buveinių.
Daugiausiai tokių atvejų pastebima labiau urbanizuotose vietovėse, kuriose, vietomis, galima ir apskritai neberasti vietinių augalų.
„Augalai ir gyvūnai gyvena natūraliomis bendrijomis, į kurias svetimų neįsileidžia, bet užtenka žmogui tas bendrijas pažeisti ir atsiveria vartai plisti invazinėms rūšims.
Tokios pažeistos teritorijos – tai pakelės, geležinkelio pylimai, kirtavietės, statybvietės, karjerai, šiukšlynai, užterštos vietos. Čia invazinės rūšys įsitvirtina pirmiausiai ir ima toliau skverbtis į natūralią aplinką“, – dalinasi gamtininkas.
Tiesa, didžiausias pavojus kyla saugomose teritorijose, kurios ir yra sukurtos tam, jog būtų išsaugotos nykstančios vietinės rūšys.
„Labanoro regioninis parkas yra europinės svarbos saugoma teritorija vėjalandžių šilagėlių apsaugai. Tačiau praktiškai visas šilagėlėms tinkamas augti vietas pušynuose sparčiai užima invaziniai augalai – šluotiniai sausakrūmiai, dar vadinami zuikiakrūmiais, ir gausialapiai lubinai.
Tokiu būdu invazinės rūšys skurdina Lietuvos florą ir fauną bei prisideda prie retų rūšių nykimo“, – apie invazinių rūšių pavojų pasakoja A. Gaidamavičius.
Invazinių rūšių kontrolė reikalauja daug laiko ir lėšų
A. Gaidamavičius teigia, kad norint pasirūpinti, jog invazinės rūšys neišplistų po natūralias gamtos bendrijas, žemės ir miškų savininkams bei valdytojams reikia skirti daugiau paramos, skirtos kovai su invazinėmis rūšimis.
Aplinkosaugininko nuomone, reikėtų vengti pusinių projektų, kuriais išnaikinama tik dalis invazinių rūšių bei kurti „laisvas nuo invazinių rūšių teritorijas“, kuriomis, pirmiausia, turėtų tapti draustiniai ir rezervatai.
Prisidėti prie invazinių rūšių kontroliavimo gali ir paprasti žmonės. A. Gaidamavičius sako, jog žmonės turėtų atidžiai stebėti ir kontroliuoti namuose ar soduose auginamus augalus ir jų gausą bei vengti augintis rūšis, kurios yra laikomos invazinėmis.
Tiesa, gamtininkas užsimena, kad norint sugebėti kontroliuoti jų gausą, pirmiausia, invazines rūšis reikia gebėti atpažinti, todėl praeitais metais buvo išleista knyga „Invazinė ir svetimžemės rūšys Lietuvoje“, kurią nemokamai galima parsisiųsti ir internetu.
Aplinkosaugininkas priduria, kad kiekvienais metais žmonės taip pat kviečiami savanoriauti invazinių rūšių kontrolės talkose nacionaliniuose parkuose ir rezervatuose.
„Šių talkų metu ne tik atliekamas naudingas darbas gamtai, bet ir kuriamas bendruomeniškumas, propaguojama savanorystė“, – dalinasi vyras.
Didžiausią susirūpinimą kelia vandens ekosistemos
Daugiausia potencialių gyvūnų invazinių rūšių pastebima tarp vandens gyvūnų. Pavyzdžiui, didelę žalą daro žmonių auginami naminiai vėžliai, kurie, šeimininkams atsibodus juos auginti, dažnai paleidžiami natūraliuose gamtos telkiniuose, ir taip sukelia pavojų vietiniams baliniams vėžliams.
Todėl A. Gaidamavičius sako, kad reikia itin atsargiai prižiūrėti natūralius vandens telkinius, nes juose naikinti invazines rūšis praktiškai neįmanoma. Didelį dėmesį turėtų atkreipti ir dekoratyvinių vandens augalų mėgėjai.
„Jei savo tvenkinyje auginate, pavyzdžiui, dekoratyvines vandens lelijas - jokiu būdu neleiskite joms patekti į ežerus ir upes, kur jos gali pradėti kryžmintis su vietinėmis rūšimis.
Svetimžemių ir vietinių rūšių hibridizacija yra vienas iš pavojingiausių reiškinių, privedančių prie vietinių rūšių išnykimo. Taip Lietuvoje išnyko europinės audinės, susikryžminusiomis su ežeruose įveistomis kanadinėmis audinėmis“, – perspėja gamtininkas.
Gali būti ir naudingos
Nepaisant visko, invazinės rūšys taip pat gali atnešti ir naudą. A. Gaidamavičius dalinasi, kad daugelis invazinių augalų tinka vaistų gamyboje, o invaziniai gyvūnai, kaip vėžiai ar žuvys, gali tapti skaniu patiekalu prie vaišių stalo.
Naudingos gali būti ir invazinės medžių rūšys, kurios gali virsti medžio dirbiniais ar būti panaudotos biokuro gaminime.
„Kartą prie manęs priėjo Stirnių kaimo gyventojas ir prisipažino, kad gamina šluotas iš zuikiakrūmių, bet juos rinkti eina naktį, kad niekas nepamatytų.
Manė, kad šis itin dekoratyvus krūmelis yra saugomas. Nuraminau jį pasakęs, kad tikrai nesaugomas ir gali rinkti jį savo šluotelėms į valias – gamta, o ir gamtininkai, už tai tik padėkos“, – pasakoja A. Gaidamavičius, kuris tvirtina, jog svarbiausia užtikrinti, kad nauda būtų suderinama su invazinių rūšių kontrole.
