Atpažinti užkietėjusį kontrolierių nėra labai sudėtinga – psichologai jau senokai nutapė gana aiškų jo portretą. Taip, kontrolieriai dažnai eina vadovaujamąsias pareigas (juk taip jų polinkis kontroliuoti tampa teisėtas), bet tai toli gražu nėra būtina sąlyga.
Praėjusiąją straipsnio dalį skaitykite čia.
Ko bijo kontrolieriai?
Psichologijos mokslų daktaras Gerry Heisleris teigia, kad labiausiai kontrolieriai bijo santykių. Žinoma, patys to neprisipažįsta – juk tokia baimė prieštarauja itin „kietam“ jų įvaizdžiui.
Daugelis kontrolierių mėgsta save įsivaizduoti kaip stiprias, sveikas, populiarias ir daug bendraujančias asmenybes, o kad nebūtų pagrindo kalbėti apie artumo baimę, susidomi partneriu, su kuriuo glaudus ryšys tiesiog yra neįmanomas. Pavyzdžiui, susiranda meilužį, gyvenantį santuokoje. Kai šis sako pradėsiąs skyrybų procesą, kad jiedu galėtų gyventi drauge, kontrolierius dingsta kaip į vandenį – juk padidėjęs artumas kvepia nesaugumu!
Todėl kontrolieriai mėgsta „tarpmiestines ir tarptautines draugystes“ ir renkasi į porą tuos, kurie džiaugiasi, jog ne viską žino apie savo antrąją pusę. „Aš nežinau, iš kur mano vyras parneša namo pinigų. Daug žinočiau – greit pasenčiau“, – sako mano draugė. Kiek pasvarsčiusi priduria, jog veikiausiai už vyro atvirumą ir pati turėtų atsilyginti atvirumu.
Žmonės linkę turėti sau pavaldžių asmenų, nes kontrolė blokuoja artumą. Kartą skaudžiai nusivylusiems asmenims būdinga smulkmeniškai kontroliuoti santykius, lyg tai suteiktų garantiją, kad šįkart pasiseks. Ir nors iš tiesų noras kontroliuoti ateitį tesukelia nerimą, jie mieliau renkasi kontroliuoti nei dar kartą pabandyti sukurti unikalų meilės santykį ir leistis būti pažeistam kito.
Deja, gyvename paradoksų kupiname pasaulyje: stengdamiesi išvengti skausmo, į pagalbą pasitelkiame kontrolę, o ji, priešingai nei tikėjomės, mums ir suteikia kančią. Psichoterapeutai net išskiria klasika tapusius atvejus, kai kontrolieriai siekia kito žmogaus dėmesio tik pajutę, jog nebegali jo suvaldyti. Štai neišgalvotas pavyzdys: vieniša ponia X, prieš gimstant anūkui, susilaužė koją ir... ėmėsi buto remonto.
Žinoma, į visą šį procesą ji bandė įtraukti ir pagalbininką sūnų, būsimą tėvelį. Taigi, prabudusi konkurencinė kova verčia iš naujo atsikovoti „pavaldinį“, o planui pavykus susidomėjimas ir vėl dingsta. Paprasta kaip dukart du: gaudo tas, nuo kurio bėgama. Tik kiek ilgai gali būti įdomu žaisti gaudynes? Be to, kontrolierius, manantis, kad emociškai į santykius investavo daugiau, galiausiai skundžiasi esąs išnaudotas...
Kadaise antropologas ir psichoanalitikas Ernestas Beckeris nustatė, jog bandymas kontroliuoti kito asmens elgesį susijęs su neurotiškumu, kuriam akstiną davė vaikystėje išgyventas bejėgiškumo jausmas. Vadinasi, polinkis kontroliuoti net gali būti „paveldimas“: pavyzdžiui, kontrolieriškų tėvų atžala vaikystėje jaučiasi bejėgė prieš gimdytojų valdžią. Suaugusi ji vis dar bijo bejėgiškumo kaip velnias kryžiaus, tad griebiasi vadovaujančio kontrolieriaus vaidmens. Čia dera prisiminti žymų psichoanalitiką Fritzą Riemanną, pagal baimės formą nustačiusį asmenybės tipus.
Anot jo, suvaržyto tipo asmenybė tiki, kad gali viską apimti ir valdyti kaip vieną sistemą, bet taip tik išprievartauja natūralumą, nes tokia prievarta supaprastina gyvasties įvairovę. Bijoma nustoti kontroliavus ir atsiverti kitoniškumui – juk gyvenimas gali pavirsti chaosu, juk į paviršių išsilies viskas, kas per tiek daug metų sutramdyta ir išstumta! Suvaržyto kontrolieriaus gyvenimo moto „O kas, jeigu...“ („Kokios bus pasekmės, jei aš padarysiu tą ar aną?“) verčia nuolat saugotis ir niekada nepradėti gyventi.
Kontrolė tėra iliuzija
Kontrolieriai nemėgsta pokyčių: nors jų pačių gyvenimas jiems dažnai kelia nepasitenkinimą, užuot kažką keitę, verčiau kontroliuoja kitų gyvenimus – gal ten įgyvendinti savo svajones pasiseks geriau? Deja, psichologijos mokslų daktaras Patrickas B. McGrathas teigia, kad absoliuti kontrolė tėra iliuzija. Jei mūsų mintys ir jausmai būtų mums pavaldūs, galėtume staiga liautis galvoję apie ką nors, kas mums labai rūpi. Liautis visam gyvenimui.
Jeigu mūsų elgesys būtų visiškai pavaldus kontrolei, paprašyti nemirksėti penkias valandas, mes sugebėtume tai padaryti. Kaip galime tikėtis kontroliuoti kitus, jei negalime visiškai kontroliuoti savo minčių, jausmų ir elgesio? Kontrolė – tai pati tikriausia iliuzija. Ar verta ja gyventi?
Nors moksliškai įrodyta, kad tikintys, jog gali kontroliuoti savo gyvenimą, žmonės yra psichologiškai sveikesni ir jiems labiau sekasi nei tiems, kurie viską atiduoda likimui į rankas, medalis visuomet turi dvi puses. Psichologai teigia, kad tikrai laisvas žmogus nesistengia kontroliuoti kitų ir turi imunitetą kitų kontrolei. Dar jie sako, kad žmonės patirtų daug didesnę sėkmę ir laimę, jei nustotų neigę realybę ir kovoję su jiems nepavaldžiomis jėgomis. Mano pačios moteriška patirtis rodo, jog net menkiausias noras kontroliuoti išgaruoja, pagaliau sutikus už save stipresnį.
Kontrolieriaus užrašai
Norite atsikratyti žalingo įpročio kontroliuoti kitus? Laikas čiupti į rankas naują užrašų knygutę:
Paklauskite savęs, kodėl jums taip svarbu įveikti vidinį kontrolierių? Priežasčių gali būti aibė: „kitų kontroliavimas vargina“, „jaučiu, kad kontroliuodamas žeminu ne tik aplinkinius, bet ir save patį“ ir t. t. Savo atsakymus užsirašykite.
Išsamiai aprašykite, kaip pagerėtų jūsų gyvenimas, jei staiga nustotumėte kontroliavęs kitus. Pavyzdžiui: „aplinkiniai manęs nebevengtų“, „labiau save gerbčiau“, „gyvenčiau savo, o ne kitų gyvenimą“ ir pan. Ir vėl neatsispyrėte pagundai kontroliuoti kitą?
Užsirašykite, koks kitų elgesys pažadino jūsų vidinį kontrolierių, ką tuomet mąstėte ir kaip jautėtės, kokį poveikį jūsų kontrolė padarė aplinkiniams? Pavyzdžiui: „Pratrūkau rėkti ant žmonos, kad susvilino šventinius pietus, išvadinau ją nemokša. Jaučiau stiprų pyktį ir neįstengiau blaiviai mąstyti. Žmona trenkė durimis ir išėjo į kitą kambarį, o mūsų penkiametė dukra pravirko.“
Perskaitykite savo užrašus ir pamąstykite, kodėl toks elgesys jums yra naudingas? Pavyzdžiui: „manau, jog grasindamas žmonai, kad daugiau niekada neduosiu pinigų maistui, pademonstravau savo galią“, „rėkdamas, kad ji nieko nesugeba, tarsi pasakiau, jog esu už ją geresnis“ ir pan. Savo atsakymus užsirašykite.
Aprašykite savo nuostatas, kurios paremia jūsų kontroliavimą. Pavyzdžiui: „esu įsitikinęs, kad viską darau geriausiai“, „manau, kad kitus žmones reikia nuolat auklėti“, „akivaizdu, kad kiti be manęs prapultų“ ir t. t.
Nuspręskite, ar esate pasiruošęs mesti iššūkį savo įsisenėjusioms nuostatoms ir pradėti keistis. Jei taip, aprašykite galimas tokių įsitikinimų alternatyvas, pavyzdžiui: „pasaulyje yra daugiau tiesų, ne tik mano“, „konstruktyvus ryšys su kitais yra daug svarbesnis nei jų kontrolė“, „aplinkiniai žmonės yra savarankiški ir protingi, jiems nereikia mano priežiūros“.
Užsirašykite, kaip alternatyvus požiūris atsispindės jūsų elgesyje. Galbūt jūs tapsite tylesnis, išmoksite išklausyti kitus ir labiau jais pasitikėsite? Nepraraskite budrumo ir stenkitės sugauti save „nusikaltimo vietoje“: tik pradėję kontroliuoti, griežtai sakykite sau „stop“.
Kaip pasprukti iš kontrolieriaus pinklių?
Elkitės priešingai, nei elgiasi dauguma žmonių, patekusių į kontrolieriaus pinkles. Liūdesys, ašaros, pyktis ir kaltinamoji kalba čia tikrai nepadės. Verčiau sustokite, giliai įkvėpkite ir paverskite savo neigiamas emocijas... užuojauta. Juk šalia jūsų – kenčiantis ir įvairių baimių kamuojamas žmogus. Net galite pasakyti: „Suprantu, kad tau sunku valdyti savo emocijas ir bendrauti konstruktyviai.Pasakyk, jei galiu kažkuo tau padėti.
Įsidėmėkite, jog kontrolė susijusi su nepasitikėjimu kitais. Tokį nepasitikėjimą sužadinti gali ir dabartiniai santykiai, ir sukaupta patirtis. Bėda ta, kad žmonės dažnai klysta rašydami lygybės ženklą tarp bendravimo, buvimo kartu ir pasitikėjimo: „Jis su manimi bendrauja, vadinasi, pasitiki.“ Pasitikėjimas nėra automatinė reakcija, jį reikia ir galima pelnyti. Taigi, jei einate su drauge (draugu) į naktinį klubą, dėl šventos ramybės nemeluokite, jog išvažiavote pas mamą...
Keturios gyvenimo užduotys
Psichoanalitikas Fritzas Riemannas savo knygoje „Pagrindinės baimės formos“ aprašo keturis gyvenimo mums keliamus reikalavimus. Anot autoriaus juos atrandame savyje kaip vienas kitam prieštaraujančius ir vis dėlto kartu kaip vienas kitą papildančius siekius. Keisdami savo pavidalą, jie išvagoja visą mūsų gyvenimą ir laukia, kad mes vis naujai į juos atsakytume. Nors šie reikalavimai universalūs ir tinka visiems žmonėms, kontrolieriams ir jų aukoms yra ypač aktualūs:
Anot F. Riemanno, žmogus turi tapti nepakartojamu individu, įtvirtinti savo autonomišką būtį. Tai reikalavimas tapti ypatinga asmenybe, o ne pakeičiamu masiniu žmogumi. „Jeigu nerizikuojame tapti savarankiškais individais, tai <...> liekame kažką lemiamo skolingi savo žmogiškajai savigarbai“, – teigia psichoanalitikas.
Antrasis reikalavimas yra atsiverti pasauliui, gyvenimui ir mus supantiems žmonėms. Žvelgti ne į save, o į tai, kas yra aplink. Kitaip mes nepažinsime nei savęs, nei pasaulio.
Trečia, reikia planuoti ateitį ir siekti tikslų, gyventi, tarsi gyvenimas būtų amžinas, pasaulis – stabilus, o ateitis – numanoma. Ši iliuzinė amžinybė yra impulsas, skatinantis mus veikti, kurti ir įgyvendinti.
Ketvirta, turime būti pasirengę nuolat keistis, sutikti su pokyčiais, energingai žengti į priekį ir niekada nesustoti.
Liepa Teresė Butkutė
„Aš ir psichologija“ žurnale taip pat skaitykite Egidijos Šeputytės-Vaitulevičienės straipsnį „Amžiaus vidurio krizė – mitas ar realybė“
