Didžiosios Britanijos centrinio banko (The Bank of England) sprendimas padidinti pinigų kiekį rinkoje dar kartą parodė, kad šalies bankams tenka imtis pačių netikėčiausių dalykų, siekiant išbristi iš krizės.
Ekonomikos sektorių vadovai jaučiasi atsidūrę tokioje situacijoje, kad yra priversti imtis absoliučiai netradicinių priemonių, apie kokias vargu, ar kas anksčiau būtų drįsęs pagalvoti. Į kampą įstumta Finansų ministeriją į bankų sektorių bruka ištisus milijardus svarų sterlingų, vis nesėkmingai mėgindama atgaivinti prarastą fiskalinės politikos meistriškumą. D. Britanijos centrinis bankas griebiasi dar labiau stebėtinų priemonių.
Kaip skelbia britų savaitraštis „The Economist“, ketvirtadienį, kovo 5 dieną šalies Centrinis bankas žengė į tradicinės monetarinės politikos pakraštį, dar kartą sumažindamas palūkanų normą, kurią jis moka atsižvelgdamas į tai, kiek komerciniai bankai turi likvidžių rezervų. Ekonomistai viliasi, kad puse procentinio punkto sumažinta bazinė palūkanų norma iki 0.5 procento galiausiai pasiekė savo galutinę stadiją, nes ji nuolatos buvo karpoma nuo pat spalio mėnesio, kada ji siekė 5 procentus. Europos centrinis bankas (ECB) taip pat sumažino bazinę palūkanų normą puse procentinio punkto iki 1.5 procento. Po šio įvykio ECB prezidentas Jeanas-Claudas Trichet tikino, jog šis palūkanų normos sumažinimas yra tikrai paskutinis, ir pridūrė, kad banko vadovybė įnirtingai mąsto, kokių monetarinės politikos priemonių reikės imtis toliau.
Pasak „The Economist“, D. Britanijos centrinis bankas iš esmės peržengė ribą tada, kai pranešė, kad ketina imtis
„kiekybinio palengvinimo“ („quantitative easing“) politikos. Kitaip tariant, supirkdamas vyriausybės vertybinius popierius ir privačius aktyvus, į rinką įnešti grynųjų pinigų, ir taip padidinti jų kiekį rinkoje. Paprastai centriniai bankai nustato palūkanų normas tam, kad sureguliuotų ekonomiką: jas pakelia tada, kai siekia sulėtinti ekonomiką, kad būtų išvengta taip vadinamo perkaitimo; jas sumažina tada, kai nori ekonomiką suaktyvinti, kad būtų išvengta sąstingio. Tačiau kartą bazinei palūkanų normai priartėjus prie nulio, šita sistema ima nebeveikti. Bet jei Centrinis bankas nebegali daugiau sumažinti palūkanų normos, jis turi dar vieną galimybę pagerinti šalies ekonominę būklę - padidinti monetarinę bazę grynaisiais pinigais ir komercinių bankų rezervais.
To paties šaltinio teigimu, D. Britanijos centrinis bankas už 75 milijardų svarų sterlingų ketina įsigyti vyriausybės vertybinius popierius ir privataus sektoriaus aktyvus, kad vėl galėtų teikti paskolas. O svarbiausiai - už tai jis mokės savo paties pinigais. Supirkdamas privačius aktyvus ir vyriausybės vertybinius popierius, bankas į rinką įneš daug grynųjų, kurie padidins jų kiekį. Todėl bijoma, kad po tokio žingsnio gali kristi pinigų vertė ir kilti kainos. Tai yra signalas tiems, kurie nerimauja, kad peržengus šią ribą, gali kilti infliacija.
Kaip tvirtina „The Economist“ analitikai, kadangi Centrinis bankas planuoja už pirkinius atsiskaityti kredituodamas (t.y. papildydamas komercinių bankų sąskaitas), toks veiksmų planas yra tolygus pinigų kūrimui, tarsi būtų prispausdinta naujų banknotų. Anot ekonomikos specialistų, tokia politika gali dirginti infliacinius nervus, tačiau iš esmės ji yra suprojektuota taip, kad įveiktų dar vieną blogybę - defliaciją. Vartotojų kainų infliacija JK jau nukrito nuo 5.2 procentų piko praeitą rudenį iki 3 procentų sausį. Centrinis bankas tikisi, kad iki 2009 metų pabaigos ji sieks 0.7 procentus, gerokai žemiau 2 procentų plano. Mažmeninių kainų indeksas pakilo tik 0.1 procento per metus iki šių metų sausio. Tai yra pats žemiausias indeksas nuo pat 1960 metų. Maža to, panašu, kad greitu laiku jis gali tapti neigiamas. Netgi per dviejų metų laikotarpį - darant prielaidą, kad monetarinės politikos priemonės duos maksimalų rezultatą kainoms - bankas prognozuoja, kad vartotojų kainų infliacija sieks tik 0.5 procento, su maža tikimybe, kad kainos kris. Taigi defliacija yra kone paskutinis dalykas, kurio gali trokšti skolomis prislėgta ekonomika – tokia, kokia yra Jungtinės Karalystės ekonomika.
Ekonomistai, projektuojantys šių metų infliaciją, tikisi nepaprastai gilios recesijos. D. Britanijos centrinio banko prognozėmis, per 2009 metus bendras vidaus produktas (BVP) nukris 3 procentais, ir tai būsią didžiausias kritimas nuo Antrojo Pasaulinio karo. Baiminamasi, kad rezultatai gali būti netgi prastesni.
Pasak „The Economist“, pagrindinis „kiekybinio palengvinimo“ tikslas nėra tiesiog paleisti pinigų pasiūlą į orbitą, bet sustabdyti ją nuo kracho. Tačiau M4 (pinigų masės dalis, kurią sudaro grynieji pinigai ir indėliai) stipriai išaugo. Kadangi jų padaugėjimas buvo sukoncentruotas specializuotose finansų verslo sektoriuose, todėl jie turėjo nedidelį poveikį bendram išlaidavimui. Tačiau per praeitus metus grynųjų pinigų ir indėlių, kurios turi sukaupusios šeimos, padaugėjo nerimastingai mažu mastu, o privačiose nefinansinėse firmose jų netgi pamažėjo. Kadangi kompanijų grynieji pinigai ir indėliai ėmė mažėti, jos atsisakė pirkti naują inventorių, naujų technologijų. Kitaip tariant, jos nesiėmė plėtros priemonių, šitaip tik pagilindamos krizės atšiaurumą.
Kaip prognozuoja analitikai, teoriškai D. Britanijos centrinis bankas, supirkdamas aktyvus, turėtų būti pajėgus apversti šias nepalankias tendencijas reikiama linkme. Aktyvų supirkimas savaime padidintų pinigų kiekį rinkoje, ir to poveikis galėtų būti netgi kur kas puikesnis. Kaip kartą pasakė monetarizmo veteranas Miltonas Friedmanas, centrinio banko pinigai yra „didelės galios“ pinigai.
Teoriškai žiūrint, pradinis pinigų pagausėjimas bankų indeliuose gali būti padidintas net keletą kartų, jei bankai patys suranda perteklines atsargas, jas nuosekliai ir rutiniškai skolina, šitaip „pagamindami“ dar daugiau banko indėlių ir tolesnių pinigų paskoloms. Tai iš esmės reikštų, jog bankai norėtų teikti daugiau paskolų, tačiau nuo tokių veiksmų jie susilaiko dėl nepakankamų rezervų.
Tačiau žvelgiant praktiškai, šiuo metu bankai yra nelinkę skolinti, nes yra sunerimę, kad rezerve neturi sukaupę pakankamai kapitalo, kurio reikia pasiruošti galimiems nuostoliams. Be to, bankai pageidauja rezerve laikyti daugiau pinigų nei įprastai, kad prireikus būtų pajėgūs grąžinti klientams pinigus už indėlius, kuriuos jie patys yra išskolinę.
Ekonomistai taip pat sako, kad pinigų padaugėjimas per „kiekybinio palengvinimo“ politiką gali pasirodyti ribotas. Padidinus pinigų kiekį, gali sulėtėti jų cirkuliacijos greitis, todėl tokia politika gali tiesiog nesuteikti norimo poveikio išlaidavimui. „Nėra nieko mechaniško ar automatiško, kalbant apie tokį veiksmų planą, tai yra ištisa grandininė seka“, - teigia Capital Economics konsultantas Jonathanas Loynesas. Būtent ši grandinė parodo, kokios svarbios yra vyriausybės pastangos išjudinti paskolų tiekimą, apdraudus abejotinas skolas, kad bankai rezervuose nepasilikinėtų didelio procento pinigų, o vietoj to – juos skolintų.
Kiekybinis palengvinimas nėra sidabro kulka. Japonijos patirtis, kuri išmėgino tas pačias priemones pirmaisiais šio dešimtmečio metais, turėtų liūdinti tuos, kurie tikisi pasiekti didelių rezultatų. Japonijos bankai sukaupė savo ekstra rezervus, tačiau tokia politika turėjo vos pastebimą poveikį. Tačiau Morgan Stanley ekonomistas Davidas Milesas tikina, kad net jeigu ši drastiška strategija nėra vaistas D. Britanijai nuo ekonomikos ligų, vis dėl to jį verta pabandyti. Aišku, yra rizikos, kad ši politika gali pakurstyti infliaciją, tačiau esama vilties, kad centrinis bankas galės imtis atvirkščio kurso - kai ekonomika pradės atsistatinėti, parduodamas tuos vyriausybės vertybinius popierius ir privačius aktyvus, jis galės „sugerti“ rinkoje atsiradusius perteklinius pinigus.
Pagal „The Economist“ parengė Raminta Petrusevičienė
