Nuo 1996 metų LKL rungtyniaujantis M. Lukauskis reguliarųjį sezoną užbaigė itin skambia nata. Tritaškiu jis pagerino Rolando Matulio visų laikų rezultatyvumo rekordą. 5656 taškus surinkęs M. Lukauskis dabar jau 11 taškų lenkia savo buvusį komandos draugą, legendinį „Sakalų“ aukštaūgį.
21 sezoną Lietuvos pirmenybėse žaidžiantis Mindė išmaišė šešis skirtingus klubus, o jo pavardė LKL metraščiuose puikuojasi dar ne vienoje statistinėje kategorijoje.
„Buvo rašyta apie penktą vietą pagal atkovotus kamuolius, bet šitą paliksiu dideliems“, – nusikvatojo su portalu tv3.lt bendravęs M. Lukauskis.
„Šiaulius“ atstovaujantis puolėjas per savo karjerą po du kartus iškovojo išnykusią Baltijos krepšinio lygą (BBL), Europos taurę, LKF taurę ir LKL, kartą pavyko triumfuoti Karaliaus Mindaugo taurėje.
M. Lukauskis per savo karjerą spėjo užsivilkti ir Lietuvos rinktinės marškinėlius, tačiau čia ir liko kartėlis.
„Serbijoje (aut. past. 2005 metų Europos čempionatas) pralošėme tik vienas rungtynes ir penkti likome, Pekine mažąjį finalą pralaimėjome. Tai yra skaudžiausi, nesurinkti apdovanojimai, o dėl visų likusių tik džiaugiuosi“, – pasakojo M. Lukauskis.
Net ir 41-erių atletas „Šiauliuose“ nėra statistas. Reguliariajame sezone jis sužaidė 31 rungtynes, žaidė po 26 minutes, pelnė po 8,9 taško ir fiksavo 10,2 naudingumo balų vidurkį.
Apie neįtikėtiną taškų rekordą, ilgaamžiškumą, (ne)pasiektas aukštumas, ilgus metus Lietuvoje ir „Šiaulių“ sezoną M. Lukauskis plačiai papasakojo portalui tv3.lt.
Mindaugai, istorinis momentas, aplenktas Rolandas Matulis. Ar rungtynių metu galvoje išvis kirbėjo ta istorija?
Aš žinojau, kiek taškų trūksta. Po praeitų rungtynių komandos draugai vis klausė, tai atsakiau, kad nežinau. Jie patys suskaičiavo ir dvi rungtynės atgal jau žinojau, kiek trūksta.
Vis tik tai nieko nekeičia – važiavom žaisti rungtynes ir laimėti, bet prie to gavosi rekordas. Buvo prašymų, kad užbaigčiau ir kitame mieste.
Teko ir pačiam „Sakaluose“ kartu parungtyniauti su Matuliu. Prisiminus save tais metais, turbūt nebuvo minčių, kad galėtumėte aplenkti tokią legendą?
Niekada negalėjau pagalvoti, kad tiek metų išvis žaisiu. Paprasčiausiai taip gavosi, leido sveikata. Smagu, kad pavyko Rolandą aplenkti.
Ką verta išskirti, ties šiuo neeiliniu pasiekimu, tai kad niekada karjeroje nebuvote išreikštas taškų rinkėjas. Pike ir dabar esate labai vertinamas už solidžią gynybą, gerą situacijų skaitymą. Ar nesuklysiu pasakydamas, kad žaidimas puolime niekada ir nebuvo ta pati maloniausia žaidimo dalis Jums?
Taip, niekad nebuvau taškų darymo mašina, bet pasitaikius gerai dienai visąlaik stengdavausi ją išnaudoti. Kai buvome vaikai, mus ruošdavo komandiniam žaidimui. Turbūt nuo vaikystės tai ir įėjo į kraują.
Kaip ir minėjote – mokėmės sukurti situaciją, paduoti gerą perdavimą, gavosi ir pačiam įmesti. Per tiek metų ir prisirinko tų taškų.
Reikėtų pažymėti ir tai, kad praleista labai daug metų Lietuvoje, išmaišyti šeši klubai ir buvo dar ketveri metai užsienyje. Grįžtant į karjeros piką „Lietuvos ryte“ 2003-2009 metais, ar buvo bandymų, vilionių iš stipresnių Europos klubų?
Pradžioje nieko nebuvo, nes iš Alytaus atvykau į „Rytą“ ir mums, jaunesniems, pasisekė, kad papuolėme pas trenerį Joną Kazlauską. Stepas (aut. past. Babrauskas), Tomas Delininkaitis, aš turėjome labai gerą progą tobulėti.
Su mumis buvo nemažai dirbama, bet pirmais metais stebuklingų rezultatų nebuvo – natūralu ir susidomėjimo nebuvo.
Einant link paskutinių metų, kai viską laimėjome su „Rytu“ ir kontraktas ėjo į pabaigą, buvo susidomėjimo. Aš pasirinkau Prancūziją, Vilerbano ASVEL. Nesigailiu to pasirinkimo, nors, aišku, norėjosi likti namuose.
Susiklostė taip ir tikrai nesigailiu nei vienos šalies, kurioje teko būti. Daug naujų pažinčių, draugų ir tai padėjo gyvenime.
Sakote, kad vis tik norėjosi likti namuose. Kodėl didžiąją dalį karjeros preferencija išliko žaisti Lietuvoje?
Paprasčiausiai buvo tokia situacija, kad pasirašiau ilgesnį kontraktą su pliusais. Jei sutartis eina į pabaigą, yra perspektyva ir siūloma prasitęsti – kodėl gi ne? Namai, tėvai, draugai, sostinė Vilnius.
Kai nepavyko susiderinti kontrakto – teko kelti sparnus į užsienį.
Pereikime prie šio sezono. Natūralu, kad tokiame amžiuje nuolat kirba klausimas apie pabaigą, bet nusprendėte tęsti karjerą. Kodėl?
Aš norėjau žaisti, jaučiau, kad galiu žaisti, vasarą sportuoju individualiai. Kodėl gi ne? Buvo kalbų ir derybų su Jonavos klubu, bet galiausiai pasikvietė „Šiauliai“. Aš esu patenkintas tuom.
Stebint rungtynes, nuolat pastebima, kad Jūsų fizinė kondicija labai gera. Kokie pasikeitimai rutinoje tam labiausiai padarė įtaką?
Manau, kad darbas prieš sezoną prie to labai prisideda. Anksčiau, kai baigdavosi sezonas ir prasidedavo rinktinės stovykla, tai po kelių metų susikaupdavo nuovargis, per daug krepšinio.
Galiausiai, kai baigiau atstovauti rinktinę ir užbaigdavau klubinį sezoną, apie mėnesį būna pastumiamas sportas į šoną, laikas poilsiui.
Antroje vasaros pusėje prasideda pasiruošimas, kuris duoda vaisių. Prisižiūriu savo kūną, rūpinuosi ir turiu rezultatą.
Ar yra dar nenuveiktų darbų, neužkariautų viršūnių, kurias tikitės iki žaidėjo karjeros pabaigos įgyvendinti? Tokių gan mažai liko ar ne?
Tik vienas – vyriausias visų laikų LKL žaidėjas. Dabar juo tituluojamas Algimantas Pavilonis (aut. past. žaidė būdamas 42 metų 3 mėnesių ir 15 dienų amžiaus.).
Pagal mano turimą informaciją iš žurnalistų, draugų, – man užtenka pradėti kitą sezoną ir aš tampu vyriausiu žaidėju. Tai, galbūt, likęs vienintelis pasiekimas.
Buvo rašyta apie penktą vietą pagal atkovotus kamuolius, bet šitą paliksiu dideliems (juokiasi).
Kaip suprantu, kitą sezoną bandysite tęsti LKL?
Visko gali būti, palaukime. Pailsėsiu ir jei bus komandų, kurios norės pasikviesti – pakalbėsime. Jei ne, tai galvosiu kažką kito.
O dėl kurių apdovanojimų liko didžiausias kartėlis? Iškovotos dvi Europos taurės, du LKL žiedai. Ar buvo bent menkiausių šansų užsikabinti Eurolygos titulą medžiojančioje komandoje?
Ne, to nebuvo. Būtent 2009 metais, kai baigėsi kontraktas su „Rytu“ ir išvykau į Prancūziją, galbūt galėjo viskas pasisukti kitaip.
Nesakau, kad man nepatiko Prancūzijoje, puikus miestas ir klubas, bet agentas galėjo nukreipti į Ispaniją ar kažkur arčiau ten. Rezultatai, statistika buvo nebloga, su ASVEL mes ir Eurolygoje žaidėme, bet susiklostė, kaip susiklostė.
Nereikia sukti laiko atgal ir žiūrėti, kas būtų atsitikę. Esu tuo patenkintas ir viskas.
Galbūt skaudžiausias likęs prisiminimas, tai 2008 m. Pekino olimpinėse žaidynėse ketvirtoji vieta ir tai, kad su rinktine neturiu jokio medalio.
Serbijoje (aut. past. 2005 metų Europos čempionatas) pralošėme tik vienas rungtynes ir penkti likome, Pekine mažąjį finalą pralaimėjome. Tai yra skaudžiausi, nesurinkti apdovanojimai, o dėl visų likusių tik džiaugiuosi.
„Šiauliuose“, nesuklysiu pasakydamas, kad esate ne tik rūbinės vienas lyderių, bet ir aikštėje. Vis tik sezono pradžioje atrodė, kad komandos laukia gan liūdnokas sezonas...
Pradžia buvo tikrai sunki. Komanda buvo pralaimėjusi dešimt rungtynių iš eilės, tada atvykau aš, Gediminas Orelikas, Arminas Urbutis. Reikėjo laiko.
Žaidėjų būsena, pralaimėjus tiek rungtynių iš eilės ir didžiuliais skirtumais, nebuvo linksma. Kolektyvas tikrai puikus, niekad neturėjome problemų. Viskas už aikštelės atrodė gerai, tik nepavyko to perkelti į žaidimą.
Žingsnelis po žingsnelio pavyko pasiekti rezultatą ir esame, kur esame. Galėjo būti ir geriau – keletą mačų pralaimėjome taškas į tašką, kažkur pasireiškė patirties trūkumas. Negaliu sakyti, kad nekovojome, sportas toks yra, nugalėtojas tik vienas.
Progresas tikrai įvyko tiek iš žaidėjų, tiek iš trenerių pusės. Dėl to ir atrodome geriau.
„Šiauliai“ prisikėlė ir pakankamai stipriai. Kiek komandos naujokai tam turėjo įtakos?
Turime tokią komandą, kurioje nuo įžaidėjo iki vidurio puolėjo žaidėjai gali mesti tritaškius. Jeigu mes gerai pasidaliname kamuoliu, tai labai sunku gintis prieš mus.
Kasparo (aut. past. Berzinio) atvykimas mums labai prideda daug gynyboje, jis daugiausiai šneka. Arminas (aut. past. Urbutis) demonstruoja gerą formą, daug padeda. Tikrai pridėjome daug patirties.
Gal ne visada pavyksta ramumo įnešti, kai jaunimas pasileidžia. Greitai niekas nepasidaro, reikia kantrybės. Su laiku gal išmoks.
Daug spekuliuojama apie tolimesnę Elvaro Fridrikssono ateitį – islandas tai „Rytui“ tiktų, tai „Lietkabeliui“. Kokių pamokų šiam jaunam lyderiui duodate?
Man teko su juo kalbėti daugiau pradžioje sezono. Jį kartais irgi reikia nuraminti, nes kai užsikuria – sunku stabdyti. Jis išgirdo, ką sakau aš, treneriai ir tvarko savo žaidimą.
Elvaras tikrai darbštus vaikas, stengiasi. Ne pirmas klausiate ar čia „Rytas“, ar čia „Lietkabelis“. Matote, daug yra pavyzdžių, kai kitoje sistemoje žaidėjas išnyksta.
Nereikėtų daug spekuliuoti, bet kad jis turi potencialo – vienareikšmiškai. Tik laiko klausimas kiek ir kur jis žais. Darbštus, pozityvūs rūbinėje, super žmogus.
Per karjerą teko dirbti su neįsivaizduojamu skaičiumi trenerių ir „Ryte“, rinktinėje susidūrėte su Antanu Sireika, kuris Jumis ir dabar labai pasitiki aikštėje. Kokį įspūdį Jums per visą karjerą palieka treneris?
Treneris tikrai su visais bendrauja maloniai, paaiškina. Aišku, normalu, kad treneris turi ir parėkti. Gauname velnių, bet tai yra normalu.
Antanas visąlaik pakalbins, paklaus, jei reikės padės. Jei gerai atrodai – išleis į startinį penketuką.
Taip, jo žaidimas visada buvo orientuotas į puolimą ir jo sumanymai išties yra įspūdingi. Mes, žaidėjai, kartais nesugebame išskaityti jo sugalvotų situacijų ir padaryti, kaip treneris nori. Kartais pritrūksta krepšinio IQ ar paduoti gerą perdavimą situacijose. Ne visada išpildome, ko jis nori ir normalu pykti. Ką padarysi, kartais gaunasi, kartais ne.
Tiek „Ryte“, tiek „Šiauliuose“ man patinka dirbti su Antanu Sireika.
Ar Jus domintų trenerio karjeros variantas?
Ne pirmi metai atėjęs anksčiau į treniruotę stebiu žaidėjus. Esu linkęs būti prie trenerio darbo. Per tiek metų sukaupta nemažai žinių ir nesinori jų padėti į stalčių. Kažkiek jų atiduodu sūnui, visko nepriims, bet ateityje matysime.
Laukia atkrintamųjų serija su Vilniaus „Rytu“. Kur labiausiai šiauliečiai gali pažeisti varžovus?
Yra vietų, kur juos galime bausti. Jie turi pliusų ir minusų, kaip ir mes. Paprasčiausiai turime eiti, žaisti ir kovoti. Jei to nebus – gausime 20, 30 taškų ir tuo viskas baigsis. Nesvarbu tu septintas ar aštuntas – turi kovoti.
Atkrintamosios toks dalykas, kad niekada negali žinoti, kas įvyks.
