Už kolegas balsuojantis Krikščionių partijos atstovas Seime Aleksandras Sacharukas vargu ar sulauks apkaltos. Daugumos frakcijų politikai neturi kitos išeities – tik būti krikščioniškai atlaidūs, nes dengiasi vieni kitais, rašo "Balsas.lt savaitė".
Trylika kartų už frakcijos kolegą Liną Karalių, kuris buvo išvykęs į Tailandą, balsavęs politikas A. Sacharukas galėtų būti išmestas iš Seimo apkaltos tvarka tik tuomet, jei kiti parlamentarai nebūtų analogiškai elgęsi praeityje. Be to, jie linkę toleruoti tokį elgesį.
Krikščionių partijos vadovas buvęs ministras pirmininkas Gediminas Vagnorius į kaltinimus, pateikiamus jo frakcijos lyderiui , moja ranka. „Tai įprastas reiškinys, kai Seime balsuojama už kitus – tokių atvejų šimtai. Kai daugiau nėra prie ko prikibti, iš musės galima padaryti dramblį“, – kalbėjo jis.
A. Valinsko iniciatyva
Tautos prisikėlimo partijos (TPP) frakcijos narys, buvęs Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas pirmas pasisakė už apkaltą ir pradėjo rinkti parašus, jų reikia 36.
A. Valinsko principingumą Krikščionių partijos frakcijos lyderis A. Sacharukas vadina asmeniniu kerštu už prarastą parlamento vadovo postą. Jis neslepia, kad didžiuojasi itin daug prisidėjęs prie buvusios Seimo vadovo nuvertimo.
A. Valinskas kalbas apie kerštą atmeta, o A. Sacharuko atžvilgiu yra negailestingas ir džiaugiasi tuo, kad nė vienos frakcijos narys, kalbintas pasirašyti apkaltos iniciatyvą, neatsakė neigiamai. A. Sacharukui jis siūlo „nusiimti užsidėtą aurą“ ir nesusireikšminti. „Kaip jie stengiasi pateikti norimą už esamą. Nei čia kas keršija, nei stiprina, nei silpnina. Negi aš pirkau Linui Karaliui bilietus į Tailandą ir specialiai organizavau, kad viskas įvyktų būtent taip? Jie („Krikščionių frakcija – „Balsas.lt savaitė“) patys lygioje vietoje prisidirba, o vėliau vėl kaltina visus kitus... Kartais primena medžioklinius šunis, kurie, pasibaigus varymui ir nieko nepagavus, pasiruošę įkibti į gerkles net vieni kitiems“- ironizavo jis.
Pasak A. Valinsko, problema yra ne tik vienasmeniškumo balsuojant pažeidimas, bet ir mėginimas pasisavainti dalį valstybės pinigų biudžeto dalį, t.y. parlamentaro darbo užmokestį, kai iš tiesų Seimo narys nedirba ir yra užsienyje. „Keista, kad nei politikai, nei žurnalistai neatkreipia dėmesio į šį pagrindinį dalyką“, - sakė politikas.
Ilgametis Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas socdemas Algimantas Salamakinas ne kartą yra sakęs, kad balsavimas už kolegą yra pats baisiausias Statuto pažeidimas. Apkaltos A. Sacharukui entuziastai tai vadina įstatymų leidybos proceso klastojimu. Tačiau visa tai – teoriniai svarstymai.
Nedrįsta mesti akmens
TPP lyderis A. Valinskas su savo komanda greičiausiai liks vieniši šioje kovoje. Priežastis labai paprasta – tokių pažeidimų daroma nuolat. Seime dirbantys žurnalistai ir šios, ir praėjusių kadencijų metu ne kartą girdėjo posėdžių pirmininkų raginimus nebalsuoti už kolegas ir elgtis sąžiningai.
Net „Tvarkos ir teisingumo“ frakcija, ypač mėgstanti interpeliacijas, nepasitikėjimus ir apkaltas, greičiausiai nepalaikys šios iniciatyvos. „Frakcijoje kol kas to nesvarstėme, tačiau žiūrime atsargiai“, – sakė „tvarkdarių“ lyderis Valentinas Mazuronis.
Pasak jo, Statuto pažeidimas dar ne visada reiškia Konstitucijos pažeidimą, kurį įžvelgia A. Valinskas. „Galima priimti nuostatą, kad bet koks pažeidimas baudžiamas apkalta, bet tai labai slidus reikalas. Statuto pažeidimas padarytas, tačiau dėl apkaltos viskas labai abejotina“, – pripažino V. Mazuronis.
Tai nestebina dar ir dėl to, kad už analogišką pažeidimą Etikos ir procedūrų komisija yra „linčiavusi“ jį patį.
V. Mazuronis linkęs labiau kaltinti užsienyje esantį L. Karalių nei A. Sacharuką. Taip pat jis siūlo skirti atvejus, kai Seimo narys balsuoja už kolegą su aiškiu pastarojo pritarimu. Pasak jo, tai pažeidžia Seimo Statutą, bet, vadovaujantis protingumo kriterijais, toks pažeidimas nėra labai baisus.
V. Mazuronis pernai lapkritį balsavo už kolegą Petrą Gražulį. Vėliau jis aiškino, kad P. Gražulis sirgo vadinamuoju kiaulių gripu, bet buvo posėdyje, stovėjo už stiklo pertvaros, todėl V. Mazuronio ranka esą visiškai nuoširdžiai „pati tiesėsi, kai reikėjo balsuoti prieš pensijų mažinimą“. Kitas šios frakcijos narys Rimas Antanas Ručys balsavo už savo frakcijos narį Dailį Barakauską.
Darbo partijos frakcijos seniūnas Vytautas Gapšys irgi atsargus. „Frakcija sprendimo nėra priėmusi. Čia mes Seime turime apsispręsti, kiek ir ko sau leidžiame, bet konkretaus sprendimo dėl šios iniciatyvos dar nėra“, − aptakiai kalbėjo jis.
Didžiausios opozicinės Socialdemokratų partijos frakcijos atstovas, buvęs Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas taip pat sako nežinąs, kas dabar bus. „Tenka pripažinti, kad tokių faktų būdavo ir anksčiau, komisija juos nagrinėdavo. Kartais tai gali pakeisti balsavimo rezultatus, nes kai kurie įstatymai priimami ir vieno balso persvara. Pačiam yra tekę paspausti mygtuką už kolegą, esantį kitame salės kampe. Kad būtų taip masiškai ir nuosekliai viskas daroma – turbūt ne“, − mėgino prisiminti senas parlamento vilkas, savo politinėje biografijoje taip pat turintis tokią nuodėmę. Pasak jo, svarbu ir tai, kad kai kurie įstatymai būna priimami net vieno balso persvara, tad reiksią aiškintis, kaip šį kartą buvo Socdemų frakcija apkaltos reikalą, anot jo, svarstys prieš neeilinę Seimo sesiją, nes šiomis dienomis net nebuvo susirinkusi pasitarti.
Valdantiesiems nereikia
Valdančiosios koalicijos frakcijos greičiausiai nedrįs dėtis spindinčių principingų politinių riterių šarvų, nes tai nenaudinga koalicijos stabilumui. Valdančioji koalicija su Krikščionių frakcija, kuriai priklauso A. Sacharukas, yra pakankamai stabilus darinys.
Atėmus šią dešimtį balsų ji tampa trapi. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderis premjeras Andrius Kubilius viešai pareiškė nematąs svarbių priežasčių apkaltai inicijuoti, nors Statuto pažeidimą, kaip ir kiti politikai, pripažįsta.
Iš Liberalų sąjūdžio tikėtis principingo elgesio irgi būtų sudėtinga,mat netgi Seimo vicepirmininko pareigas praėjusioje kadencijoje ėjęs frakcijos narys Gintaras Steponavičius yra įsigudrinęs „pats balsuoti“ būdamas užsienyje. Tai įvyko 2001 metų rugsėjo 27 dieną. Etikos ir procedūrų komisija šį fenomeną tuomet palydėjo skausminga rekomendacija griežtai laikytis Statuto.
Apkaltos iniciatorius A. Valinskas pats reikšmingai šypteli paklaustas ar tiki projekto sėkme ir atsako filosofiškai: „Jei tikite, kad konservatoriai dar kartą balsuos pagal sąžinę, tai bus pirma galimybė Seimui, vadovaujamam konservatorės Irenos Degutienės, pradėti valytis nuo tikrai reikšmingų dalykų“.
Kiti pasižymėjusieji
A. Sacharukas, dabar pripažįstantis, kad pasielgė blogai, daugiausia sau pakenkė ne balsavimu, o nelabai vykusiu pirmuoju pasiaiškinimu, esą kažko nesuprato. Kolegos į tokius išsisukinėjimus reagavo primindami anekdotą, kuriame teisiamasis aiškina teisėjui, kodėl netyčia subadė peiliu žmogų: „Ėjau, nešiausi rankoje peilį, o tas žmogelis paslydo ir užgriuvo ant jo. Taip trylika kartų.“
Vis dėlto net jei TPP frakcijai pavyktų surinkti parašus apkaltos procedūrai pradėti, jai pabaigti reikėtų 2/3 Seimo narių pritarimo. Tai atrodo ne ką realiau nei skrydis į Mėnulį savadarbiu sklandytuvu.
Skaitant Seimo Etikos ir procedūrų komiteto posėdžių protokolus ir išvadas bei plenarinių posėdžių stenogramas matyti, kad „tvarkdarys“ Rimas Antanas Ručys už kitus balsavo ir vienasmeniškumo principą, įtvirtintą Seimo Statute, pažeidė 9, o jo frakcijos bendražygė Ona Valiukevičiūtė − 7 kartus.
Jau minėtas socialdemokratas Č. Juršėnas, norėdamas balsuoti už save, spaudė svetimą mygtuką, užuot pakeldamas ranką (senoji elektroninė sistema buvo painesnė). Etikos ir procedūrų komisijos pasmerkimo už tai jis sulaukė dar 1996 metų kovo 12 dieną. Jo partijos kolega Andrius Šedžius taip pat yra pasižymėjęs šioje srityje.
Teisybės dėlei pastebėtina, kad praėjusių kadencijų nusižengimai, žinoma, netaps naujos apkaltos dingstimi, tačiau suteikia A. Sacharukui dingstį klausti - ar daug metančių į jį akmenį yra be nuodėmės. Nereikia abejoti, kad tuo bus naudojamasi, kaip argumentu.
Kiti laikai
Nė vienam Seimo nariui per visą laikotarpį nuo 1990-ųjų metų dėl panašaus pažeidimo ne tik nebuvo grasinta apkalta, bet ir nebuvo mažintas atlyginimas. Lyginti situacijos su tarpukario nepriklausoma Lietuva nepavyksta. „Tuomet neegzistavo elektroninė balsavimo sistema, o pakėlus net dvi rankas, o dar ir abi kojas, būtų buvęs skaičiuojamas vienas balsas“, − sakė istorikas, Mykolo Romerio universiteto docentas Ramūnas Trimakas.
Viskas, pasak istoriko, buvo asmeniškiau ir intymiau, o ir Seimo narių skaičiaus būta mažesnio. „Nesąmonių ir Smetomos laikais užteko, ypač kairiųjų veikėjų atveju, tačiau tokių dalykų, kad balsuotų už kitus narius - neteko aptikti. Viešumas, galų gale šioks toks padorumas egzistavo, o dabar gi pavertė į anoniminį šėšėlių teatrą. Kuomet net kontūrų dorai nesimato“- sakė R. Trimakas.
TIK FAKTAI
Pagrindas pradėti apkaltos procesą atsiranda, jei Seimo Statuto 228 straipsnyje nurodytas asmuo šiurkščiai pažeidžia Konstituciją, sulaužo duotą priesaiką, įtariamas padaręs nusikaltimą.
Siūlyti Seimui pradėti apkaltos procesą konkrečiam asmeniui turi teisę ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė, prezidentas, o dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų bei Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjų − ir teisėjų garbės teismas.
Seime yra skandalingai žlugusi parlamentaro Audriaus Butkevičiaus, nuteisto už kriminalinį nusikaltimą apkalta. 1997 metų spalio 28 dieną jis buvo apkaltintas pasikėsinimu sukčiauti stambiu mastu. 1998-ųjų lapkričio 18 dieną Vilniaus apygardos teismas pripažino A. Butkevičių pasikėsinus sukčiauti stambiu mastu ir nuteisė jį kalėti pusšeštų metų sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje.
1999 metų birželio 1 dieną Seimas nutarė pradėti nuteisto Seimo nario A. Butkevičiaus apkaltos procedūrą. Už tai balsavo 48, prieš − 1, susilaikė 15 Seimo narių.
1999-ųjų birželio 15 dieną Seime pritrūko 15 balsų, kad iš A. Butkevičiaus būtų atimtas mandatas. Už apkaltą balsavo 70, prieš − 29, susilaikė 6 Seimo nariai.
