Apie Kauno mafijos gyvenimo užkulisius plačiai rašė kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ žurnalistas ir knygų autorius Dailius Dargis.
Šįkart apie laikus, kai Lietuvos mafijoje prasidėjo „stiliaus“ pokyčiai. Tuomet treningus mafijozai keitė į kostiumus, tačiau toli gražu neatsisakė savo nusikalstamų veikų.
Išvaizdos pokyčiai
2000-aisiais Kauno kriminalinio pasaulio veikėjų išvaizda jau buvo pakitusi iš esmės. Jie visiškai nebepriminė ankstesniais dešimtmečiais karaliavusių bjaurios išvaizdos tipų, kurie prieš aplinkinius jautėsi gerokai pranašesni savo parudavusiais nuo čefyro dantimis, specialiomis tatuiruotėmis, „zonos“ žargonu ir griežtomis tame pasaulyje privalomomis taisyklėmis arba „paniatkėmis“.
Naujojo tūkstantmečio kriminaliniai lyderiai, o ypač Remigijus Daškevičius-Daškė ir artimiausi jo aplinkos žmonės, stengėsi elgtis tarsi solidūs verslininkai. Jie vilkėjo elegantiškas eilutes, kalbėjo kultūringai, be nusikaltėliams įprastų žargonų – pasitaikius progai, įterpdavo kokią iš „protingų“ knygų pasiskolintą citatą.
Kai kurie Daškiniai netgi pradėjo lankyti teatrus, kino festivalius, klasikinės muzikos koncertus. Aišku, ne todėl, kad jiems tai būtų patikę – tiesiog tai buvo madinga. Daugelis per patikimus tarpininkus susidraugavo su valdžios atstovais – nuo miesto tarybos narių iki aukščiausių šalies valdžios žmonių, kuriuos kone kasdien rodė nacionalinės televizijos žinių laidoje „Panorama“.
Svaiginantis skrydis bokso arenose
Tuo metu Daškė pradėjo veržtis į Lietuvos bokso pasaulio aukštumas. 2000 metų kovo mėnesį jis buvo išrinktas Kauno „Gongo“ klubo prezidentu, o rudenį Klaipėdoje tapo Lietuvos bokso federacijos (LBF) prezidentu.
„Boksui padedu jau apie trejus metus. Padėjau Ivanui Stapovičiui ir Vidui Bičiulaičiui, kai jie skynėsi kelią į Olimpines žaidynes Sidnėjuje ir federacija jų kelionėms į atrankos turnyrus neturėjo lėšų. Turiu nemažai draugų, kurie neatsisako padėti boksui, kai paprašau. Algirdo Šociko turnyrui (jis surengtas 2001 metais, – aut. past.) suradome net 40 rėmėjų“, – viename iš nedaugelio pokalbių su žurnalistais yra sakęs R. Daškevičius.
Kaip teigia LBF generalinis sekretorius Vytautas Sinkevičius, kad ir ką žmonės šiandien kalbėtų apie R. Daškevičių, bet būtent jis padėjo atgaivinti lietuvišką boksą. V. Sinkevičiui paliko įspūdį organizaciniai Daškinių lyderio sugebėjimai. „Remigijus nuolat rengdavo susirinkimus Bokso federacijos atstovams, o šiems pasibaigus kiekvienam paskirdavo atlikti savo funkcijas. Tik jo dėka Lietuvos boksas sulaukė susidomėjimo pasaulyje. Jei šiandien jis būtų tarp gyvųjų – mes, boksininkai, kur kas lengviau kvėpuotume“, – sakė V. Sinkevičius.
Bokso veteranai pasakojo, kad metus LBF vadovo pareigas ėjęs Daškė už savo pinigus ne tik rengdavo varžybas, bet ir į tarptautinius čempionatus siųsdavo mūsų šalies kovotojus. R. Daškevičius dosniai rėmė ir perspektyvius naujokus, ir praeityje garsius veteranus. Nesuspėjo pasireikšti tarptautiniame bokse
2000 metais R. Daškevičius su grupe Lietuvos sporto veikėjų buvo nuvykęs į Sidnėjaus olimpiadą. Prieš mirtį jis atkakliai veržėsi net į tarptautinius bokso vandenis. Jis buvo išrinktas Europos mėgėjų bokso federacijos finansų komisijos nariu ir pretendavo tapti vienu šios asociacijos lyderių Rytų Europoje.
R. Daškevičius buvo dažnai kviečiamas į įvairius pristatymus, aukštuomenės priėmimus. Jis mėgo pozuoti žurnalistams su žinomais sporto pasaulio veikėjais, tarp jų – ir buvusiu garsiu „Žalgirio“ krepšininku, tuometiniu Kūno kultūros ir sporto departamento direktoriumi Rimu Kurtinaičiu. Pastarasis nesyk yra viešai pareiškęs, kad jam šios neva „kompromituojančios fotografijos“ – nė motais.
Šiaip ar taip, Lietuvos žiniasklaidoje R. Daškevičiui buvo nuolat primenama jo audringa praeitis ir ryšiai su nusikaltėliais, stambiais cigarečių kontrabandininkais.
Poilsis ir susitikimai A. Sabonio centre
R. Daškevičius mėgo itin prabangiai gyventi ir to neslėpė nuo aplinkinių. Be to, mėgdavo prisistatyti esąs verslininkas. Jis buvo specifinio Kauno veikėjų sluoksnio branduolys. Tai buvo dažniausiai vidurinių mokslų nebaigę verslininkai, apie kurių verslą ir pinigų kilmę beveik nieko nežinota. Yra duomenų, jog iš cigarečių kontrabandos uždirbtos įspūdingos pinigų sumos netrukus būdavo investuojamos į legalų verslą.
Vienu metu R. Daškevičius pradėjo dirbti viešbučių tinklą turinčioje statybos bendrovėje „Saros užeiga“. Oficialiai jis tapo šios bendrovės komercijos direktoriumi, tačiau iš tiesų buvo vienas iš jos vadovų ir savininkų. Kaliningrade kartu su Valdu Jakučiu ir Rolandu Dromantu-Ilgu R. Daškevičius įsteigė vieną didžiausių tame mieste veikiančių kazino.
Būdamas Kaune Daškė didžiąją laiko dalį mėgdavo praleisti A. Sabonio klubo kavinėje K. Baršausko gatvėje. Greta esančiame pastate iki šiol veikia „Gongo“ bokso klubas.
Būtent anuomet veikusiame A. Sabonio sporto centre R. Daškevičius aktyviai sportavo, susitikinėjo su verslo partneriais, svarbiais bokso pasaulio žmonėmis. Čia kauniečiai pirmąsyk Daškę pamatė lydimą tvirtų apsaugininkų.
Šio žurnalistinio tyrimo autorius ne vienerius metus praleido gyvendamas Kauno centre. Paskutiniais Daškės gyvenimo metais kelis kartus yra tekę pastebėti jį su bendrais iškeltomis galvomis vaikštinėjančius Laisvės alėja, nevaržomai besilinksminančius anuomet populiariuose „Kolegų“ bei „Combo“ naktiniuose klubuose.
Boksui – dosnus rėmėjas
Paskutiniais gyvenimo metais Daškė su verslo partneriais savo investicijas buvo nukreipęs į Vilnių. V. Jakutis nupirko „Pergalės“ kino teatro (dabartinio „Pramogų banko“) patalpas. R. Daškevičius jose svajojo įrengti prašmatnų pramogų centrą, kuriame būtų lošimo namai ir kas vakarą vyktų bokso kovotojų varžybomis.
Prasidėjus kruvinam „cigarečių karui“ V. Jakutis kone tris kartus „Pergalės“ pastatą už skolas buvo iškeitęs savo buvusiam bičiuliui Andriui Augūnui, o galiausiai susigrąžino ir pardavė kitiems verslininkams.
„Aplinkiniams galėjo pasirodyti, kad Remyga galingas, tačiau nesakyčiau, kad jis buvo didelis turčius. Savo kišenėje jis nuolat nešiodavosi 10 tūkstančių JAV dolerių, kad sudarytų įspūdį savo kompanijai. Tačiau boksui jis negailėjo nė cento. Į boksą buvo investavęs daug lėšų iš savo ir artimiausių draugų sąskaitų. Nors jam brangiai kainavo šis malonumas, tačiau atrodo, kad būtent tai jam šiame pasaulyje teikė didžiausią džiaugsmą“, – „Akistatai“ prisiminė buvęs Daškės artimas draugas.
